*Addison POV*
-Visada tave mylesiu, Niall,- sušnibždėjau ir laukiau smūgio... Nieko nenutiko.
-Addison? Čia tu? - išgirdau persekiotojo balsą. Pakėliau ašarotas akis į viršų ir pamačiau Louis. Vaikystėj buvom geriausi draugai.
-Louis? Louis Tomlinson? - paklausiau nustebus, balsas šiek tiek virpėjo.
-Tas pats,- nusišypsojo jis.
-Prašau, nežudyk manęs,- virpančiu balsu maldavau.
-Kaip galėčiau nužudyt geriausią draugę? Ką nors sugalvosiu. Pasakysiu James kad pabėgai, ar kažką panašaus... - tarė Lou ir ištiesė man ranką, kad galėčiau atsistot
-James? Kas tas James? - pagaliau atsistojus paklausiau šiek tiek ramesniu balsu.
-Buvęs Niall geriausias draugas, bet po to, kai jų abiejų tėvai žuvo avarijoj, James kaltino Niall tėvą...
-Bet prie ko čia Niall? - paklausiau nieko nesuprasdama.
-James nori, kad Niall kentėtų taip, kaip kadaise kentėjo jis, todėl atsiuntė mane nužudyti tavęs,- toliau pasakojo
-O kur Niall? - susidomėjau
-James namuose,- atsakė jis,- Kai tik pranešiu, kad tu negyva, jis jį paleis.
-Ar gali mane ten nuvežt? Prašau... - maldaujančiu žvilgsniu pažvelgiau į jį.
-Ten labai pavojinga, Addison,- kalbėjo truputį susinervinęs,- Geriau laikykis atokiau nuo Niall, būdama su juo statai save į didžiulį pavojų
-Prašau, Lou, maldauju. Aš jį myliu, ir neleisiu, kad jam kas nors nutiktų,- akyse vėl sužibo ašaros.
-Na gerai,- pagaliau nusileido,- aš tave ten nuvešiu, bet paskui nesakyk, kad neperspėjau...
-Labai ačiū,- nusišypsojau ir stipriai jį apsikabinau.
Važiuojant Louis tylėjo.
-Kodėl tu susidėjai su tuo James? - nutraukiau tylą po kažkiek laiko.
-Ilga istorija,- atsiduso.
-Pasakok,- nenusileidau.
-Gerai jau gerai. Kartą jis išgelbėjo mane nuo mirties. Kai jau buvau praradęs norą gyvent ir ketinau nusiskandint, jis pagavo mane už rankos ir įtikino, kad nėra tikslo žudytis, nes tai problemų neišspręs.
Prisiminiau tą vakarą ant liepto ir skruostu nusirito ašara.
-Kas nutiko? - susirūpino Lou.
-Nieko tiesiog... prieš kelias dienas lygiai taip pat mane nuo mirties išgelbėjo Niall...- pasakiau užkimusiu balsu.
-Nusiramink, greitai jūs vėl būsit kartu,- guodė.
-Ačiū už viską,- nusišypsojau.
Netrukus buvom prie James namų. Įėję į vidų nusileido į rūsį. Ten radom Niall pririštą prie kėdės, apšviestą beveik išblukusios lemputės. Jis verkė.
-Niall! - surikau ir puoliau prie jo. Atrišau virves laikiusias jį prie kėdės ir įsisiurbiau į lūpas, kurių maniau jau niekada nebučiuosiu. Tada pasižiūrėjau į akis, kurių taip pat maniau, kad niekada nepamatysiu.
-Myliu tave,- tariau iš džiaugsmo šokinėjančia širdim.
*Louis POV*
-Kodėl tu jos nenužudei?! - suriko James.
-Ji mano geriausia draugė. Aš tiesiog negalėjau to padaryt,- ramiai atsakiau.
-Aš tau gyvybę išgelbėjau, asile! - nesivaldydamas toliau rėkė.
-Atleisk, aš negalėjau. Dėl jos aš paaukočiau gyvybę,- toliau ramiai kalbėjau.
-Taip ir bus. AŠ išgelbėjau tavo gyvybę, tai AŠ ją ir atimsiu,- ištarė James ir atsuko į mane pistoletą. Pasigirdo šūvis. Juoda.
*Addison POV*
Staiga pasigirdo šūvis. Atsisukau. Ten ant šaltų grindų gulėjo Lou, o šalia jo stovėjo kažkoks žmogus, tikriausiai James, ir isteriškai juokėsi. Suklupau prie Louis. Jis nekvėpavo. Ne! Kodėl?! Kodėl man taip nesiseka?! Louis čia nieko dėtas!!!
-Ne! Louis! - rėkiau taip, kaip dar niekada anksčiau,- Lou, prašau, nepalik manęs! Tik ne vėl! Lou! Maldauju...
Niekas nepadėjo. Jis nepabudo. Padėjau galvą ant jo krūtinės ir pravirkau...
Nu va, nauja dalis :3 Gal galėtumėt palikt kelias nuomones? Nes nežinau, ką jūs manot apie šitą istoriją, ir ar apsimoka tęst... Ačiū ^.^
