*Niall POV*
Išėjau iš ligoninės visiškai be nuotaikos. Kodėl man ji taip rūpi? Kas man darosi? Išskydau dėl kažkokios naivios mergaitės, kuri aiškiai manęs nekenčia? Ką aš jai padariau? Ir vapšie kodėl nenustoju apie ją galvot? "Niall, sisikaupk!" užrikau ant savęs mintyse. Kažkoks keistas jausmas... lyg prisirišimas... Jaučiu, kad jai manęs reikia. Bet ji kątik aiškiai parodė, kad ne. Sustojau ir pradėjau mastyt "Grįžt pas ją ar ne" Aš kaltas dėl jos nelaimės, turėčiau atsiprašyt... Bet ji sakė, kad jai viskas gerai. Eisiu tolyn... Ne. Grįšiu... Eisiu... Grįšiu... Eisiu...
Staiga vaizdas aptemo ir pajutau kad sukuosi. Juoda.
*Addison POV*
Kodėl aš jį išvijau? Man reikia kažko šalia. Reikia su kuo nors pasikalbėt. Šeimoj niekuo nebepasitikiu. Todėl Niall puikiai tiktų. Atsivėrė palatos durys. Įėjo Anthony.
-Ką tu čia veiki? - paklausiau suirzus. Nenorėjau, kad jis čia būtų.
-Atnešiau tau gėlių ir vaisių, kad greičiau pasveiktum,- nusišypsojo jis.
-Eik iš čia. Tu atėmei iš manęs mamą,- tvirtai atrėžiau.
-Klausyk, Addison,- atsiduso Anthony,- vien tai, kad tavo mama ištekėjo už manęs, dar nereiškia, kad tu ją praradai. Tu jai vis dar rūpi. Kaip ir man. Ji dėl tavęs labai jaudinasi, suprask. Ji myli tave.
-Jei būtų mylėjus, už tavęs nebūtų tekėjus,- susiraukiau
-Aš nesu koks pabaisa,- švelniai tarė Anthony,- aš myliu tavo mamą.
-Aha, taip ir patikėjau,- dirbtinai nusijuokiau
-Tikrai, Addison, patikėk. Aš myliu tavo mamą. Ji man visas pasaulis. Kada nors ir tu tai pajausi. Suprasi kaip tai atrodo, ir pabėgt nuo to nebegalėsi.
-Nereikia man tavo tėviškų patarimų, juos gali dalyt Biancai. Ne man,- šiurkščiai atkirtau,- Mano tėtis miręs, ir tu jo niekada nepakeisi
-Žinau, Addison, tikrai žinau. Aš ir nesistengiu jo pakeist. Tiesą sakant atėjau čia dėl tavo mamos. Ji kaip nesava.
-Kas man iš to? - įžūliai jį pertraukiau
-Paklausyk, Addison, tu nesupranti...
-Ir nenoriu,- tiesiog degiau iš pykčio.
-Addison susiimk! - neteko kantrybės Anthony. Kažkas vertė mane jo bijoti, todėl užtilau.
-Tavo mamai blogai,- tęsė jis,- Nekęsdama manęs, tu nekenti ir jos. Tai ją žudo. Ji tiesiog nyksta akyse. Kai mylėsi, suprasi, ką reiškia stebėti kaip brangiausias visam pasauly žmogus kankinasi.
-Ką tu tuo nori pasakyt? - nedrąsiai paklausiau
-Siūlau paliaubas,- draugiškai atsakė,- sutarkim gražiai. Dėl tavo mamos. Nenoriu kad ji ilgiau kankintūsi. Esu tikras, kad ir tu nenori. Jis buvo teisus. Nenorėjau, kad mama kentėtų.
-Gerai,- sutikau,- bet tu vistiek nepakeisi man tėčio. Išeidamas pro duris Anthony šyptelėjo
-Net nesistengsiu.
Jam išėjus pradėjau galvoti, kad gal jis visai geras žmogus ir tikrai myli mano mamą. Šeip ar taip juk ji laiminga su juo. Galbūt be reikalo jį smerkiau... Staiga pajaučiau stiprų smūgį į šoną, lyg mane būtų partrenkęs sunkvežimis, tačiau vaizdas nedingo. Toliau girdėjau ir mačiau viską aplinkui.
Į palatą įvežė naują ligonį. "Pagaliau turėsiu su kuo pasikalbėt" mintyse apsidžiaugiau. Daktarai buvo užtraukę užuolaidas, todėl kolkas naujoko/naujokės veido nemačiau.
*Niall POV*
Atsimerkiau. Virš manęs buvo palinkę daugybė daktarų. "Kas nutiko?" pagalvojau
-Niall Horan,- kalbėjo kažkas,- nutrenktas sunkvežimio. Gerai, kad sunkvežimis važiavo nedideliu greičiu, kitaip šansų išgyventi nebūtų. "Pala pala... mane partrenkė? SUNKVEŽIMIS?!" Negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau
-Daktare, patikrinkit pulsą,- pasakė kažkieno balsas.
-Pulsas stabilus,- patikino daktaras. Po ilgų tikrinimų ir procedūrų, jie pagaliau išsineždino.
*Addison POV*
Sėdėjau savo lovoj ir laukiau, kol atitrauks užuolaidas. Girdėjau kaip tarpusavy kalbasi daktarai. Stengiausi kąnors išgirst, bet mano ausis pasiekė tik nuotrupos. "...nutrenktas sunkvežimio..." išgirdau kažką sakant. "Pala... sunkvežimio?" nustebau "Juk ir aš neseniai pajaučiau smūgį, lyg būčiau nutenkta sunkvežimio..." Pagaliau atitraukė užuolaidas. Atsisukau pasisveikinti su naujoku/naujoke, tačiau atsisukus žodžių burnoje nebeliko. Negalėjau patikėti tuo, ką pamačiau...
