Ką jis tikką pasakė?! Jis mane myli?! Bet kodėl tada buvo toks šaltas ir taip mane skaudino? Ką turėčiau atsakyt? Ar aš jį myliu? O gal keršint už tai, kad jis privertė mane verkt? Bet ne... Jis tikriausiai keršino už tai, kad jį išvijau. Bet kodėl anksčiau neprisipažino? Nors... tikriausiai būčiau tik pasijuokus. O dabar... Dabar reaguoju rimtai... Bet ką turėčiau atsakyt?
-Aš tave taippat,- galiausiai neužtikrintai tariau, nežinau, ar tikrai jį myliu, bet laikui bėgant išsiaiškinsiu... Niall pašoko iš savo vietos ir stipriai mane suspaudė.
-Tu neįsivaizduoji, koks aš dabar laimingas,- pasakė jau tyliau, nes jau ir taip visų kavinukės lankytojų akys buvo susmeiktos į mus. Jie kažko tikėjosi. Nusprendžiau duot jiem tai, ko jie laukė. Švelniai įsisiurbiau Niall į lūpas. Visa kavinė griaudėjo nuo džiugių šūksnių ir aplodismentų, bet būdama su Niall, aš nieko aplinkui negirdėjau, jaučiau tik jo lūpas ant savųjų, ir mūsų širdis plakančias vienu ritmu. Bučinys truko labai ilgai, paskui Niall sumokėjo už mūsų maistą, ir kikendami išėjom iš kavinukės. Nuėjom į parkutį, kur pirmą sykį susitikom.
-Ką veiksim? - paklausė Niall netverdamas džiaugsmu.
-Žaisim gauduką,- nusijuokiau ir pasileidau bėgt.
*Niall POV*
Mano svajonė išsipildė. Turiu ją šalia, ir man daugiau nieko nereikia.
-Ką veiksim? - paklausiau
-Žaisim gauduką,- mano ausyse nuaidėjo jos nuostabus juokas, ir ji pradėjo bėgt. Leidau jai truputį nutolt, o tada pasileidau iš paskos. ''Aš greitas, todėl greitai ją pagausiu..." pagalvojau.
Klydau. Bėgiojau jau pusvalandį, bet Addi nepavijau. Galiausiai visiškai pamečiau ją iš akių. Sunerimau. Kur ji? Jau tuoj tems... Jei ji viena, kasnors gali jai nutikt... Staiga kažkas pastukseno man į petį. Krūptelėjau.
-Ko čia stovi? - nusijuokė Addison,- Maniau kad mane gaudai...
Man taip palengvėjo matant ją sveiką, apkabinau jos liemenį rankom ir surikau:
-Pagavau!
-Taip nesažininga, aš pati pas tave atėjau,- juokais priekaištavo Addi.
-Vistiek nepaleisiu,- nusijuokiau
-Na gerai,- pagaliau pasidavė,- o kas dabar?
-Dabar tave pabučiuosiu,- šelmiškai nusišypsojau, ir nieko nelaukdamas sujungiau mūsų lūpas. Jos ranka įsivėlė man į plaukus. Tvirčiau suspaudžiau jos liemenį.
-Niekada tavęs nepaleisiu,- sušnibždėjau pagaliau atsitraukęs.
-O aš ir nenoriu kad paleistum,- nusijuokė Addison ir vėl sujungė mūsų lūpas.
*Addison POV*
Jau leidosi saulė. Niall paėmė mane už rankos ir nusivedė ant to pačio lieptelio, ant kurio prieš kelias dienas vos nepadariau didžiausios savo gyvenime klaidos. Niall atsuko mane į saulėlydžio pusę, ir rankom apsivijo mano liemenį. Atsikartojo ta pati akimirka, kaip tada ant liepto: Jis buvo apsikabinęs mane per liemenį, o mano akys žvelgė į besileidžiančią saulę. Viskas buvo lygiai taip pat, tik tiek, kad man nereikėjo stengtis ištrūkt iš jo glėbio. Galėjau pasilikt čia su juo kiek tik norėjau, nes dabar jis visas mano, ir tik mano.
*Niall POV*
Tobula akimirka: Aš laikau apsikabinęs savo gyvenimo meilę, ir ji priklaiso tik man.
Bet staiga pajutau smūgį į galvą ir atsijungiau.
*Addison POV*
Niall trumpam atleido rankas, bet po to vėl apsikabino. Jaučiausi kaip niekada saugi...
-Myliu tave,- sušnibždėjau.
-Aš irgi tave,- atsakė balsas, bet tai buvo ne Niall...
