*Niall POV*
Atmerkiau akis. Buvau kažkokiam tamsiam kambary pririštas prie kėdės, virš mano galvos švietė vienintelė, beveik neveikianti lempa. Staiga atsivėrė, sprendžiant iš garso, sunkios metalinės durys ir pasigirdo žingsniai link manęs.
-Kągi, kągi, kągi,- iš tamsos pasigirdo nuožmus ledinis balsas,- Niall Horan. Balsą atpažinau. Tai buvo mano buvęs geriausias draugas James Stone. Mano tėvas buvo jo tėvo viršininkas, ir vieną kartą mūsų abiejų tėvam važiuojant ta pačia mašina, jie pakliuvo į avariją ir žuvo. Dėl savo tėvų žūties James kaltino mano tėvą, nes jis vairavo mašiną. Girtas.
-James? - paklausiau.
-Tas pats,- šiurkščiai nusijuokė jis.
-Kodėl aš čia? - nieko nesuprasdamas toliau domėjausi.
-Ar tikrai, Niall,- sarkastiškai kalbėjo,- ar neatsimeni, kai prieš du metus dėl tavo tėvo kaltės žuvo mūsų abiejų tėvai?
-Atsimenu, bet prie ko čia aš? - visiškai nieko nesupratau.
-Žinai, Niall, aš labai kentėjau. Tavo tėvas iš manęs atėmė viską.
-Tai ne jo kaltė! - surikau, nors šiektiek abejojau savo žodžiais.
-Man jau nebesvarbu, tai jo kaltė, ar ne,- toliau šaltai dėstė James,- TU, turi kentėti taip, kaip kadaise kentėjau AŠ!
-Nagi, žudyk mane,- tariau visiškai be baimės,- bet tu tuo nieko nepakeisi.
-Nežudysiu tavęs, tai būtų per daug lengva,- iš tamsos sklido šaltas jo balsas.
-Tai kas tada? - nustebau. Drąsa pamažu garavo.
-Tu turi kentėti! - suriko visiškai praradęs savitvardą. Prie mano kojų pričiuožė nuotrauka. Joje šypsojosi tamsiaplaukė žydraakė mergina. Addison.
-Ne. Ne,- pradėjau blaškytis,- prašau neliesk jos. Daryk su manim ką nori, tik nelysk prie jos.
-Per vėlu, pas ją jau nusiūstas mano senas pažystamas. Šiuo metu ji jau kogero leisgyvė,- po kambarį nuaidėjo jo bejausmis šiurkštus juokas. Durys užsitrenkė.
-Ne... ne... James! James!!! - rėkiau nesavu balsu, bet niekas neatsakė.
*Addison POV*
Niall trumpam atleido rankas, po to vėl apsikabino. Jaučiausi kaip niekada saugi...
-Myliu tave,- sušnibždėjau
-Aš irgi tave,- atsakė balsas, bet tai buvo ne Niall... Ištrūkau iš to žmogaus glėbio ir pradėjau bėgt. Jis nieko nelaukdamas pasileido paskui mane. Bėgau nesustodama. Širdis nepaliaujamai daužėsi, ir visą laiką galvojau, kur dingo Niall. Kas jam nutiko? Ar jam viskas gerai? Tikiuosi jis dar gyvas... Pasukau į šoną ir pabėgėjusi toliau pasislėpiau krūme.
-Kur tu, mažute? - netoliese pasigirdo balsas,- nagi išlysk, aš tavęs neskriausiu...
Visiškai juo netikėjau. Širdis plakė taip stipriai, kad atrodė, jog nuo jos dūžių aidi visas miškas. Jis tikką praėjo pro mano krūmą. Iš palengvėjimo krustelėjau, taip padarydama DIDŽIULĘ klaidą.
-Štai kur tu! - sušuko balsas. Nedvejodama šokau iš krūmo ir pasileidau į kitą pusę, nuo ten, kur sklido balsas. Kojos nešė mane tolyn labai dideliu greičiu, bet balsas neatsiliko. "Tas žmogus labai greitas" pagalvojau, bet nei akimirkai nesustojau. Žinojau, kad nepavargsiu, galėjau bėgioti valandų valandas ir nejausti nė menkiausio nuovargio. Deja tai manęs visiškai neguodė, nes panašu, kad mano persekiotojas lygiai kaip aš sugeba bėgioti labai greitai ir labai ilgai. Vistiek negaliu pasiduot. Bėgsiu tol, kol mane visiškai apleis jėgos.
-Nagi, mažute, pasiduok, vistiek anksčiau ar vėliau pagausiu,- mano ausis pasiekė šiurkštus persekiotojo balsas
-Nevadink. Manęs. Mažute!!! - iškošiau pro sukastus dantis ir bėgau toliau. Baimė ir pyktis temdė akis. Neviltis baigė visiškai užvaldyt mano kūną. Staiga užkliuvau už šaknies ir pargriuvau
-Sakiau kad pagausiu,- nusijuokė balsas. Supratau kad man galas. Atbula slinkausi tolyn tol, kol nugara atsitrenkė į medį. Persekiotojas visiškai priartėjo. Skruostais pasipylė karčios, deginančias žymes paliekančios ašaros. Nebuvo tikslo jų stabdyt.
-Visada tave mylėsiu, Niall,- sušnibždėjau ir laukiau smūgio...
