Ne Romeo (Sena)

2

Kelis kartus bandžiau skambinti Karolinai, tačiau vis įsijungdavo atsakiklis. Ji tikriausiai išjungusi garsą, o Vanesai skambinti yra beprasmišką. Mergina tikriausiai vis dar klube ir linksminasi su pavojingais vaikinais, o aš su kiekviena minute vis labiau ėjau iš proto. Jaučiau kaip mano paniką vis labiau auga, o aš nė nežinau ką daryti. Galėjau iš karto kreiptis į policija, tačiau iš to bus jokios naudos. Būtų tikras absurdas jeigu policija pradėtų ieškoti kažkokios piniginės, o toje piniginėje buvo viso mano gyvenimo santaupos. Mano banko ir kreditinės kortelės, pažymėjimai ir grynieji, viskas liko ten, o gal būt jau seniai kažkas ją rado ir apsidžiaugęs pasiėmė.

Dabar nebeturiu nieko, viskas dėl ko taip sunkiai dirbau dingo. Negalėjau eiti pas tėvus ir prašyti jų pagalbos, tai reikštų pralaimėjimą, o aš nusižeminti ir vėl jiems paklusti nebenoriu. Nenoriu būti marionetė kurią jie vėl galės valdyti. Prieš dvejus metus išėjau iš namų ir pati savo santaupomis įsigijau butą kuriame iki šiol gyvenu. Pasaulis pasikeitė, tapo pavojingas, o ypač šis miestas. Buvo nesaugu išeiti ne tik naktį, bet ir dieną. Niekada nežinai kada tavęs tyko užtaisytas ginklas kuris bus nutaikytas į tavo galvą. Kiekvieną naktį prieš užmiegant vis galvoju ar sugebėsiu išgyventi dar vieną dieną, ar mano draugai bus saugūs. Nenorėjau, kad juos ar mane ištiktų toks pat likimas kaip ir Dariaus.

Čia vyravo ginklai, narkotikai, nelegalūs verslai. Policija papirkta ir vykdo viską ką jiems paliepia aukštesnioji valdžia. Nenorėjau gyventi tokiame pasaulyje, tačiau jam priklausiau, nes mano šeima valdo dalį miesto. Žinojau, kad jeigu ateisiu prašyti pagalbos jie privers mane pasilikti.

Giliai įkvėpiau ir išjungusi stalinį šviestuvą įsistebeilijau į lubas. Negalėjau sudėti nė bluosto, o rytoj laukia toks sunkus testas. O blogiausia, kad visos mano mintys buvo nukreiptos kažkur tolyn. Nė nežinau kaip reikės pradėti viską nuo pradžių, nežinau ar sugebėsiu dar kartą bandyti, aš suklupau, ir dabar jaučiuosi tarsi būčiau kryžkelėje.

Netikėtai mano mintis nutraukė durų skambutis. Pažvelgiau į telefoną kuriame rodė po penkių dešimt ir nerangiai išlipau iš lovos ir apsigaubiau chalatu. Tikėjausi išvysti Vanesa kuri radusi mano piniginę iš karto atskubėjo pas mane, tačiau atvėrusi duris suvokiau kaip stipriai klydau.

Priešais mane stovėjo tamsiai rudų plaukų jaunuolis, ryškiai žaliomis akimis ir klastinga šypsena. Iš karto jį pažinau, nes jis buvo vienas iš tų penkių vaikinų klube. Mane persmelkė bloga nuojauta nes kai vaikinas atsirėmė į durų staktą prie jo šono išvydau ginklą. Nejučia iš karto žengiau žingsnį atgal ir sustingau tarsi būčiau apipilta lediniu vandeniu. Mano smegenys iš karto atsijungė ir mane sukaustė baimė.

-Nepakviesti užeiti? -Apsilaižęs lūpas jis įžengė vidun ir užtrenkęs duris nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.

-Išeik arba iškviesiu policija. -Nuo spintelės pagriebiau savo telefoną ir pradėjau rinkti numerį, tačiau jo skardus juokas privertė sustoti ir pažvelgti į jį.

-Manai jie galės tau padėti? Ir ką tu jiems pasakysi?

-Ko tu nori? -Sukandusi dantis stipriai suspaudžiau telefoną ir visa įsitempusi laukiau jo atsakymo.

-Atėjau atiduoti to ką paėmė mano draugai, - vyptelėjo jis ir ištiesė juodą su sidabriniais šonais piniginę. -Ji tavo ar ne?

Tai buvo mano piniginė. Akimirką padvejojau ir tada nedrąsiai prisiartinau prie nepažįstamojo ir paėmusi iš jo rankų piniginę akimirką delsiau. Mane vis dar kaustė jo žalios akys, kurios kartu ir baugino. Pralėkė dar viena ilga minutė tuomet pasiryžau patikrinti savo piniginę ir gerokai nustebau radusi viską. Buvau tikra, jog kažko pasigesiu, tačiau viskas buvo savo vietose.