Ne Romeo (Sena)

12

 
Net nebeįsivaizduoju kiek valandų taip sėdžiu surišta kėdėje. Skaudėjo visą kūną, o labiausiai kaklą. Rankos vis dar buvo užlaužtos ir surištos už nugaros ir tai tikrai nebuvo patogu. Norėjau palysti po karštu vandeniu ir nusiprausti jo prisilietimus. Mane net nupurto šiurpas pagalvojus ką ji galėjo padaryti su manimi.


-Labas rytas, - atsivėrė durys ir aš aiškiai suvokiau kas prie jų stovi. -Buvo patogu?


-Jei neketini paleisti, tai gal bent jau atrištum? -Paprašiau pavargusiu balsu.


-Aš tavęs čia ir neketinu laikyti, princese. -Jis priėjo prie manęs ir atrišo mane nuo kėdės, tačiau rankos vis dar liko surištos. - Patiko pasimatymas?


-Tikiuosi degsi pragare.


-Degsime kartu, ir tau tikrai patiks. 


Jis pakėlė mane nuo kėdės ir pradėjo vesti iš patalpos. Nežinau kur jis mane vedė, bet atrodė taip, tarsi jis tyčia mane vedė ratais, kad aš labiau susipainiočiau. Ir po dešimties minučių galiausiai aš pajutau lengvą vėjelį kuris pūstelėjo į mane. Taigi mes lauke. Vaikinas vedė mane tolyn ir tuomet sustojome kiek supratau, tai prie automobilio. Jis atrėmė mane ir vėl palietė mano lūpas savo pirštų galiukais, bet tuomet jam įkandau ir jis iš karto atsitraukė.


-Turėtum liautis kandžiojusi, - supykęs išrėžė jis. 


-Jei dar mane paliesi, prisiekiu.


-Ką? -Jis vėl atsidūrė šalia ir jau grubokai suspaudė mano rankas. -Arči, nuvežk panele maždaug dešimt kilometrų į kitą pusę ir išmesk ją.


-Kaip pasakysite, šeimininke.


-Ką? Tu gal iš proto išsikraustei? Ne, tu negali.


Bandžiau priešintis, bet jis įgrūdo mane į automobilį ir po akimirkos jau išvažiavome. Nors ir kaip bandžiau prašyti to vaikino, kad nepaliktu manęs atokioje vietoje jis nesileido į kalbas. Neapkenčiu Kolinsų, o ypač jo, jis ne tik grubus ir žiaurus jis dar ir idiotas. Kaip dabar parsirasiu namo? Jis ką galvoja aš sugebėsiu nueiti trisdešimt, o gal ir daugiau kilometrų iki miesto? Nekenčiu jo, nekenčiu ir jei jau mano gyvenimas taps pragaru tai tikiuosi jo irgi.


Po pusvalandžio automobilis sustojo ir vaikinas ištempė mane iš mašinos. Atrišęs mano rankas jis iš karto pradėjo trauktis. Aš greitai nusirišau raištį, bet spėjau pamatyti tik vaikino nugarą ir tamsius plaukus. Pasitryniau perštinčias akis ir beviltiškai bandžiau sugalvoti ką daryti. Automobilis išvažiavo ir aš likau vėl viena ir negana to dabar teks eiti iki miesto ir tikiuosi, kad bent jau vienas automobilis pravažiuos, nes kitaip man galas.

Einu jau kelias valandas keliu kurį supą pievos ir miškai, o pabaigos iki miesto vis dar nesimato. Negaliu patikėti, kad tas niekšas įsakė mane palikti tokioje baisioje vietoje. Vis dar vilkėjau vakarykštę suknelę ir atrodžiau baisiai. Aukštakulniai nutrynė mano kojas ir aš jas vos vilkau. Galiausiai nebesugebėjau paeiti todėl nusiaviau juos ir netekusi kantrybės sviedžiau ant nesibaigiančio kelio. Buvau tokia pavargusi jog net verkti nesinorėjo. Mano telefonas buvo kažkur, net nežinau ar jį pamečiau tada kai mane pagrobė ar jie tiesiog atėmė iš manęs. Kažin ar tėtis manęs ieško? Ar pagalvojo, kad sumaniau pabėgti nuo busimų vestuvių? Arba jam visiškai nerūpiu ir dabar jis galvoja kitą planą kaip gražinti skolą.


Atsidusau ir visiškai išsitiesiau ant karšto asfalto kuris po truputį degino mano odą. Saulė buvo pernelyg kaitri ir aš norėjau gerti ir apskritai norėjau dabar būti savo kambaryje ir atsiduoti miegui. Per tą mulkį turėjau visą naktį miegoti kėdėje ir žinoma nesugebėjau sudėti bluosto.


Ir tuomet išgirdau kaip prie manęs sustoja automobilis. Lėtai pasukau galvą ir norėjau pradėti juoktis. Na man ir sekas iš vieno pragaro į kitą tarsi būčiau užkeikta. Prie manęs atsitūpė Maiklas. Jo veide švietė klastinga šypsena ir aš sukandau dantis, kad nepasiųsčiau jo velniop.