Ne Romeo (Sena)

37

Apverčiau visą tėčio kabinetą, bet ko ieškojau neradau. Velnias nejaugi jis nelaiko čia jokio ginklo? Ne, man būtinai reikia ką nors sugalvoti, nes tėčio abejingumas mane trikdo ir aš visiškai nesuprantu kodėl jis taip elgiasi. Užsidengiau rankomis akis, kad nepradėčiau verkti ir apsižvalgiau. Kabinetas atrodė siaubingai. Visi popieriai mėtėsi ant žemės, knygos taip pat. Stalas buvo nukrautas dar daugiau popierių ir dviem kompiuteriais. Dar kartą atidariau stalčius ir viską išmečiau ant žemės. Ir tuomet radau ginklą. Širdis pradėjo plakti greičiau ir man pirštai automatiškai paėmė jį. Žinau, kad neturėčiau taip elgtis, bet negalėjau leisti Maiklui sėdėti už grotų.


-Džesika? -Į kabinetą užėjo tėtis ir aš iš karto pakėliau akis. -Ką tu čia darai? - Jo griežtas balsas išgąsdino mane, bet aš greitai atsitiesiau.


-Jei tu man nepadėsi išlaisvinti Maiklo tai padarysiu pati.


Pakėliau ginklą ir apžiūrėjau. Jis buvo užtaisytas, gerai nes tuomet galėsiu būti saugi, jei kas nors ketins mane užpulti, galėsiu šauti į ranką arba koja, nuo to juk nenumirs. Tačiau tėčio veidas iš karto persimainė ir jo akyse išvydau baimę. Tačiau ta baimė per kelias sekundes dingo ir ją pakeitė šypsena. Nesupratau tėčio, bet ir neturėjau laiko žaisti jo žaidimų todėl žengiau į šoną ir nusitaikiau į jį. Tikrai nenorėčiau jo sužeisti, bet jei jis nepasitrauks turėsiu kažką daryti.


-Pasitrauk, jei neketini man padėti aš pati jį ištrauksiu.


-Džesika, palauk. -Pertraukė mane tėtis ir užstojo duris. -Leisk man tau viską papasakoti.


-Ar nesupranti, kad Maiklas ten už grotų? O tu nori man kažką pasakyti. Pasitrauk. -Paliepiau ir žengiau žingsnį į priekį. 


-Išklausyk mane ir tuomet galėsi daryti ką panorėjusi.


Aš sutrikau, bet tėčio griežtas veidas sakė, kad tai tikrai labai svarbu. Iš pradžių tik stovėjau ir nenuleidau savo akių nuo jo tačiau po akimirkos linktelėjau ir atsirėmiau į stalą. 


-Turi penkias minutes, - išrėžiau ir nenuleidau ginklo.


-Padėk jį, nes susižeisi. -Paprašė jis manęs, bet aš tik papurčiau galvą.


-Keturios.


-Kaip nori, - numojo ranka jis. -Tau nebūtina tekėti už Maiklo.


-Ką? -Nustebau aš. -Ką visą tai reiškia?


-Aš melavau, atleisk man. Melavau, kad esu įsiskolinęs trisdešimt penkis milijonus.


Aš apstulbusi ir netekusi žado žvelgiau į savo tėvą kuris dabar prisipažino, jog pardavė mane už dyką. O aš idiotė tikėjau juo, tikėjau, kad galiu padėti savo šeimai. Nežinojau ką daryti, nežinojau kaip jaustis ir kaip tai priimti. Kaip jie galėjo taip su manimi pasielgti? Kodėl? Kodėl patikėjau jų melu ir mamos netikromis ašaromis? Nesuprantu kodėl jis taip su manimi pasielgė. Tiesiog nenorėjau to girdėti todėl atsitraukiau nuo stalo ir priėjau arčiau.


-Nenoriu nieko girdėti. Kaip galėjai taip manimi pasinaudoti? -Su pykčio ašaromis akyse kalbėjau toliau. -Kaip galėjai meluoti tikrajai savo dukrai?


-Man reikėjo kitos miesto dalies kuri priklauso Kolinsams, bet dabar beprasmiška, nes Haris net neketina jos perašyti sūnui.


-Tai štai dėl ko, - nusijuokiau aš. -Žinai iš tavęs to buvo galima tikėtis. Daugiau nesikišk į mano gyvenimą, o dabar traukis.


-Džeika tai dar ne viskas.


-Nebenoriu girdėti dar vieno melo, - šaukiau aš ir nusitaikiau į jį. -Traukis.


Tėtis lėtai pasitraukė į šoną, o aš akimirksniu išbėgau iš kabineto. Nors ir kaip jaučiausi išduota aš vis tiek negalėjau ten palikti Maiklo. Aš myliu jį ir per tą trumpą laiką tie jausmai tik dar labiau sustiprėjo. Kažin ar jis jau irgi tai žino? O gal būt aš turėsiu jam viską pasakyti? Tačiau kas pasikeis? Dabar kai sužinojau, kad man nebūtine už jo tekėti nežinau ką daryti. Aš noriu, noriu būti šalia jo visą gyvenimą.


Greitai įsėdau į automobilį ir patraukiau tiesiai į policijos nuovadą. Visą kelia galvojau ką reikės jam pasakyti, ką turėsiu, ir kaip? O gal būt jis apsidžiaugs, kad nereikės vesti tokios merginos kaip aš? O gal padarys viską, kad tik išsaugotu mane šalia savęs? Noriu, kad taip ir būtų, noriu gražios ir laimingos pabaigos su juo. Tačiau kai privažiavau policijos nuovadą visa mano drąsa išgaravo. Dabar jaučiausi kaip maža mergaitė, nuskriausta ir vieniša. Ką man daryti? Kaip pasielgti?


Lėtai išlipau iš automobilio ir paslėpusi ginklą už džinsų ir užtraukusi palaidinę žengiau į vidų. Jau buvo po vidurnakčio todėl čia buvo vos keli policininkai ir kai priėjau prie registratūros pranešiau, kad atėjau pas Maiklą, tačiau senyvo amžiaus policininkas pasakė, kad lankymo valandos jau seniausiai baigėsi todėl man teliko išsitraukti ginklą.


-Vesk mane pas Maiklą arba man teks tave nužudyti. -Dabar kalbėjau kaip Maiklas. Tačiau viduje jaučiau baimę ir tikiuosi tas vyras to nepastebėjo. -Judinkis. - Paraginau jį ir jis akimirksniu pradėjo mane vesti tolyn.


Priekyje buvo dar du policininkai ir pamatę mane jie iš karto išsitraukė ginklus. Jie stovėjo prie pat geležinių durų už kurių buvo sulaikyti žmonės ir tuomet išvydau Maiklą. Vaikinas pastebėjęs mane negalėjo patikėti, bet po akimirkos susitvardė ir priėjo prie geležinių grotų.


-Paleiskit jį, - paliepiau, bet nei vienas nereagavo.


-Džesika, nuleisk ginklą, - paliepė Maiklas ir aš sutrikau.

Ar gerai išgirdau? Ar jis tikrai ketina čia pasilikti? Juk atėjau jo gelbėti. -Nuleisk ginklą, nes susižeisi.


-Kol tavęs iš čia neištrauksiu tol nenuleisiu, - ryžtingai tariau ir nusitaikiau į pareigūnus. -Aš Džesika Miler ir jūs turite man paklūsti. -Ištariau, bet jie nereagavo.


-Aš viską žinau, - ištarė Maiklas ir aš pažvelgiau į jį. -Žinau, kad tavo tėvas melavo, kad vesčiau tave. Todėl nenoriu tavęs matyti.


Mano akyse pasirodė pirmosios ašaros. Kaip suprasti, kad jis nenori manęs matyti? Nejaugi jis man nieko nejaučia? Nejaugi viskas ką mudu patyrėme buvo viso labo tik žaidimas? Ne to negali būti, jis tikriausiai taip elgiasi todėl, kad aš nesusižeisčiau su ginklu.


-Maiklai nesakyk taip. -Paprašiau, bet jo žvilgsnyje nieko neišvydau.


-Aš tavęs niekada nemylėjau, tu buvai tik dar viena mergina mano sąraše. 


-Tai netiesa, - ašaros nusirito mano skruostu ir aš pajutau koks sunkus yra ginklas. -Tu meluoji.


-Aš sakau tiesą, tu man eilinė mergina kaip ir visos kitos nieko neišsiskiriančios.


-Tu dar pasigailėsi.


Aš paskutinį kartą pažvelgiau į jį ir sukandusi dantis pasisukau eiti. Išbėgau ir net neatsisukau atgal. Viduje kažkas atsivėrė, stipraus ir galingo. Jaučiausi taip tarsi mano kūną plėštu pusiau. Nejaugi taip skauda kai prarandi tai kas tau brangu? Tačiau dabar jaučiausi kur kas blogiau negu tada kai mirė Darius. Dabar skaudėjo dar labiau, nes Maiklas gyvas ir jo žodžiai įskaudino mane kur kas giliau. Skaudėjo labai, skaudėjo ir abejoju, kad sugebėsiu tą skausmą išrauti iš savo sielos.


Nežinau kur važiavau, beveik nemačiau kelio nes ašaros temdė akis. Važiavau vis greičiau ir dabar man neberūpėjo, jog nesuvaldžiusi automobilio apvirsiu ir gal būt mirsiu. Nerūpėjo niekas, nes dabar tikrai galiu drąsiai teigti, mano gyvenimas sugriuvo.