Ne Romeo (Sena)

34

Iš tiesų tai nusiaubėme visą prekybos centrą. Prisipirkome daugybę nuostabių drabužių, batelių ir papuošalų ir net negalvojome apie pinigus. Juk Maiklas pats kaltas, kad davė savo kreditinę kortelę. Šyptelėjau vien pagalvojus kokia bus jo reakcija į visą tai. Tačiau juk perspėjau jį. Kai atvažiavau į savo naująjį butą susitikau su šviesiaplaukiu vaikinu. Ir pasirodo Aleksas yra ne kas kitas, o Karolinos vaikinas. Vaikinas visą vakarą elgėsi maloniai ir su juo kalbėjomės taip tarsi seniai pažinotume.


-Maiklas man kaip brolis, - ištarė vaikinas apkabindamas Karoliną.


-Na bet jis elgiasi kiek grubiai, - pasisuko į jį Karolina. -Jei tu taip su manimi elgtumeisi išspirčiau tave.


-Tikrai? -Liūdnai ištarė jis. 


-Nori bandyti?


-Ne, mano meile, - ištarė jis ir pabučiavo jos lūpas.


Aš nenorėjau jiems trukdyti todėl nuėjau į virtuvę pažiūrėti ką daro Vanesa. Ji jau kurį laiką negrįžta į kambarį ir man darėsi neramu. Įėjau į virtuvę ir išvydau ją sėdinčia prie stalo ir užsidengusia rankomis veidą. Iš pradžių nesupratau kas jei yra, bet po akimirkos išvydau jos ašaras ir sunerimusi iš karto priėjau prie jos.


-Vanesa, kas nutiko? -Paklausiau jos ir ji akimirksniu atsuko į mane.


-Aš idiotė, kaip galėjau taip kvailai sugalvoti? Mama mane užmuš.


-Ei, - paliečiau jos ranką. -Pasakyk kas nutiko?


Ji ilgai žvelgė į mane ir galiausiai vėl parpliupo verkti. Nors ir kaip bandžiau ją raminti, ji vis tiek nepratarė nei žodžio. Tuomet į virtuvę įėjo Karolina su Aleksu ir galiausiai Vanesa teikėsi papasakoti dėl ko verkia. Taip ir maniau, kad jos pažintys su vaikinais kurių ji nepažįsta nuves ją link to. Nesuprantu kaip ji galėjo pasitikėti visiškai nepažįstamu vaikinu su kuriuo praleido tik vieną naktį. Tai jau tikrai, kad idiotė. Nesuprantu kaip jai apskritai į galvą šovė tam vaikinui duoti savo tėvų santaupas. Jos tėvai nebuvo labai pasiturintys, todėl taupydavo pinigus. Karolina pasiūlė duoti jai pinigų, bet iškilo dar viena problema.


-Mama pastebės, kad dingo jos vėrinys. Ji mane užmuš. -Toliau kūkčiojo ji.


-Kur tas vaikinas? -Pasiteiravau aš tačiau Vanesa nuleidusi galvą ir toliau kūkčiojo.


Netikėtai pastvėriau ją už rankos ir nusitempiau į miegamąjį. Užtrenkusi duris, kad niekas mums netrukdytu atsisėdau šalia Vanesos ir pradėjau ją kamantinėti. Iš pradžių ji tik verkė, o tuomet galiausiai ryžosi man pasakyti kur dabar yra tas vaikinas. Žinojau tą barą apie kurį jį kalbėjo, bet tai pat žinojau, kad ten renkasi prastos reputacijos žmonės. 


-Nesijaudink aš tau padėsiu, - guosdama draugę bandžiau sugalvoti ką darysiu toliau.


-Tikrai? -Atsitraukusi ji pažvelgė į mane. -Ne, nedaryk nieko dėl manęs Džesika.


-Liaukis tu mano draugė.


-Aš esu pati blogiausia draugė.


-Netiesa, - užginčijau ir apkabinau ją. -Aš tau padėsiu.


-Gerai, tik pažadėk, kad viena neisi į tą barą. -Paprašė ji, o aš akimirką sudvejojau. 


-Pažadu, - tyliai ištariau ir nepaleidau jos iš glėbio.


Praėjo dar visa valanda kol Vanesa galiausiai užmigo, o tuomet grįžau į kambarį kur vis dar buvo Karolina su Aleksu. Norėjau viską papasakoti, bet kažkodėl nutylėjau. Net pati nesuprantu kodėl, bet buvau pasiryžusi keliauti į tą barą ir priversti tą vaikiną atiduoti tai ką Vanesa jam davė. Jau buvo pradėję temti, o Aleksas su Karolina įsitaisė ant sofos ir žiūrėjo filmą tuo pasinaudodama patyliukais išsmukau iš buto ir įsėdau į Vanesos automobilį. Tikiuosi spėsiu grįžti kol manęs nepasigedo, nes tuomet Aleksas tikrai pasakys Maiklui. 


Iki to baro važiavau dvidešimt minučių ir sustojusi stovėjimo aikštelėje išlipau ir apsižvalgiau. Bare degė šviesos ir skambėjo muzika kuri man pasirodė snobiška. Greitai prisiartinau prie durų ir stumtelėjus jas įėjau į vidų. Iš karto pajutau alkoholio ir cigarečių tvaiką. Žmonių buvo ne daug tik keli vyrai prie baro kurie iš karto nužvelgė mane ir išsišiepę rijo savo akimis. Tuomet pastebėjau šviesiai ilgais plaukais vaikiną apie kurį pasakojo Vanesa. Jis stovėjo prie biliardo stalo ir žaidė su dar vienu vaikinu. Iš karto priėjau prie jo ir sustabdžiau žaidimą.


-Kokia gražuolė, - iššiepė dantis jis ir žengė arčiau manęs. -Robi, žaidimą pratęsime vėliau. Vaikinas iš karto pasišalino, o aš net nesujudėjau.


-Atėjau čia dėl Vanesos, - ištariau ir nenuleidau akių nuo jo.


-Ji tikrai turi gražų kūną, - ištarė jis ir atsirėmė į stalą. -Ji rekomendavo tau mane?


-Aš čia ne dėl to. - Šaltai tariau -Gražink vėrinį kurį tau davė Vanesa.


-Ak, - nusijuokė jis ir pasirėmęs lazda žengė arčiau manęs. -Nori šito? -Jis ištraukė nuostabų mėlyną vėrinį su blizgančiais melsvais akmenukais ir pamojavo man priešais akis. -Pasilinksminkime ir aš tau jį atiduosiu.


Aš krūptelėjau nes aiškiai supratau ką jis turi omenyje. Tačiau jau buvo per vėlu vaikinas taip staigiai užlaužė mano rankas jog aš net sucypiau iš skausmo. Jis savo žvėriškomis akimis žvelgė į mane ir puikiai matė mano baimę ir išgąsti. Ir kodėl ryžausi čia atvažiuoti? Kokia aš idiotė ir ką bandžiau apgauti? Aš esu per silpna ką nors padaryti, bet vis tiek leidausi čia važiuoti ir vaidinti didvyrę. Tačiau nepaisant to aš norėjau visai kito, ne padėti draugei bet sau. Troškau ir vėl pajusti adrenaliną ir baimę kuri vis labiau teka mano venomis, kaip ir dabar. Aš bijojau, bet to norėjau. Tačiau yra viena problema. Aš viena ir čia esantys vyrai visai nekreipė dėmesio kas darosi vos už kelių metrų. Jiems buvo vienodai, kad šis vaikinas nuskriaus mane. Taip pat nėra vilties, kad Maiklas atsiras čia ir išgelbės mane. Kokia aš kvailė, jis neišgelbės manęs, niekas neišgelbės, patekau kaip musė į voratinklį.


Stipriai sukandau dantis ir pradėjau kvėpuoti tankiau. Jis tikrai mane nuskriaus ir dabar jau glaudė savo šlykščias lūpas prie mano kaklo, o aš kaip įmanydama bandžiau jam įspirti. Vaikinas parvertė mane ant stalo ir užspaudė ranka burną, kad nerėkčiau, bet koks skirtumas jei tie žmonės net nekreipia dėmesio? Ir tuomet išgirdau šūvį. Vaikinas iš karto mane paleido ir atsitiesė. O aš vos gaudydama orą nuslydau nuo stalo ir parkritau ant žemės. 
-

Aleksai, drauguži, - ištarė vaikinas ir išskėtė rankas. -Seniai nesimatėme.


-Dar kartą ją paliesk ir prisiekiu nukaposiu tavo rankas. -Pagrasino Aleksas.


-Aš nežinojau, kad ji tavo, atleisk man, - pradėjo lementi jis ir atsisukęs į mane padavė vėrinį. -Nenoriu problemų.


-Ji ne mano, ji Maiklo ir jai jis sužinos liksi ne tik be rankų. -Griežtai ištarė Aleksas ir praėjęs pro vaikina padėjo man atsistoti. 


Kartu su Aleksu grįžau namo ir žinomą visą kelia turėjau klausytis jo moralų. Žinoma esu jam be galo dėkinga, kad atskubėjo manęs gelbėti, bet jis neturi jokios teisės man moralizuoti ką turėčiau daryti ir prie pat namų jis galiausiai atsiduso.


-Dabar suprantu, kodėl Maiklas tave įsimylėjo. - ištarė jis ir atsisuko į mane. -Esi užsispyrusi ir net negalvoji apie pasekmes.


-Nesakyk jam, - paprašiau ir po ilgos tylos jis papurtė galvą.


-Jis mano geriausias draugas ir nuo jo neslepiu nieko. Gal būt tavęs jis ir nenuskriaus, bet tas vaikinas jau miręs.


Mano širdis pradėjo trankytis krūtinėje ir aš aiškiai suvokiau, kad taip ir bus. Maiklas tikrai nepaliks to vaikino gyvo už tai ką ketino man padaryti. Tačiau nieko negalėjau padaryti nebent tik maldauti jo, kad jis nenužudytu to šviesiaplaukio....