Ne Romeo (Sena)

42

O kas bus dabar? Net nenoriu apie tai galvoti, bet negaliu. Aš vėl būsiu išnaudota savo tėvų, vėl turėsiu daryti tai ko nenoriu ir dabar negaliu rinktis. Sėdžiu jau kokia valandą savo kambaryje, apsirengusi jūros spalvos ilgą, lengvą suknelę ir pasipuošusi laukiu naujojo savo sužadėtinio. Jis turi ateiti per pietus todėl turėsiu elgtis gražiai. Tačiau skirtumas, šį kartą tas, kad tėvai nėra niekam skolingi, o aš galiu elgtis kaip noriu. Stipriai užmerkiau akis ir suspaudusi kumščius gyliai įkvėpiau ir priėjau prie veidrodžio. Tamsūs mano plaukai buvo ištiesinti ir prie jų prisegtos ilgesnės sruogos. Žalsvai pilkos akys spindėjo nuo liūdesio ir skausmo, tačiau neketinu verkti. Per daug prisikentėjau, kad taip lengvai pasiduočiau, todėl pasistengsiu, kad mano naujasis sužadėtinis suprastų su kuo turi reikalų.


Papurenau plaukus ir lėtai nuslinkau žemyn į valgomąjį. Ten ramiai sėdėjo tėvas ir mama. Abu pamatę mane meiliai nusišypsojo apgaulinga šypseną ir mano žvilgsnis nukrypo į vaikiną kuris lėtai atsisuko. Jis vilkėjo juodą kostiumą ir atrodė nepriekaištingai. Jo rudos akys buvo įsmeigtos į mane ir su visu susižavėjimu nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Jis šyptelėjo ir priėjęs ištiesė savo ranką, o aš tik šyptelėjau pusę lūpų ir kaip niekur nieko nuėjau atsisėsti.


-Endriu, čia mano dukra Džesika.


-Turite labai gražia dukrą, - pagyrė jis ir atsisėdo priešais.


-Tai mano žmonos nuopelnai. -Nusišypsojo jis ir paėmė mamos ranką.


-Džesiką, ką ketini veikti pabaigusi mokslus? -Kreipėsi jis į mane ir aš nerūpestingai atmečiau plaukus ir pažvelgiau į jį.


-Tikriausiai nieko, - tarstelėjau ir atsigėriau vyno.


-Neketini studijuoti Universitete?


Aš suglumusi akimirką pažvelgiau į jį ir tuomet mano žvilgsnis nukrypo į tėtį kuris ragis irgi nesitikėjo tokio klausimo. Tikriausiai būčiau iš tos laimės pradėjusi rėkti, kad apie tai ir svajoju, tačiau vien pagalvojusi, kad būsiu šio vyro žmona, mane nupurtė šaltis. Nenoriu tekėti už tokio nuobodos kaip jis. Endrius spoksojo į mane laukdamas atsakymo, o aš tuo tarpu svarsčiau kiek gi jam metų. Jis tikriausiai verslininkas arba koks nors bankininkas, bet tikrai nesusijęs su ginklais ir nelegalia prekyba. Kažin ar jis apskritai žino kur kišą savo pirštus?


-Ne, neketinu studijuoti.


-Bet mieloji tu to norėjai, - paprieštaravo man mama.


-Norėjau, - nukirtau ją, - tačiau nebenoriu. Man patinka lenktynės, greiti, gražūs automobiliai, triukšmingi vakarėliai. O tau?


- Nelabai, - numykė jis ir nuleido akis. -Man labiau patinka ramus gyvenimas.


-Juk tai nuobodu, - kaip maža mergaitė pasišaipiau ir vos laikiau šypseną.


Jaučiau įsmeigtą į mane aštrų tėvo žvilgsnį kuris rėkte rėkė nutilti, bet net neketinau. Juk tik pradėjau, o dabar bus dar geriau. Jei jau jis ketina sugadinti mano gyvenimą kodėl nepasilinksminus? Būtent taip aš ir padarysiu, o šis nuoboda atsisakys manęs tą pačią akimirką. Jis toks nuobodus jog man net miegas ima į jį žiūrint.


- Tai tu tikras nuoboda, - leptelėjau ir išsišiepusi tyrinėjau jo reakcija. -Kas tu? Kontrabandininkas? O gal ginklų prekeivis?


-Ką? -Nustebo jis, - aš.


-Leisk papasakosiu apie save. -Pertraukiau jį ir kone pradėjau juoktis. -Užsiimu ne tik lenktynėmis, bet dar ir..


-Džesika, - sušuko tėtis, bet aš jo nepaisiau.


-Tėti juk tu norėjai, kad aš būčiau tokia, - meiliai kreipiausi į jį.- Žinai, o man visai patiko, viename vakarėlyje pabandžiau narkotikų, o jie tikrai veža, - pradėjau kikenti. -O žolė, - užmerkiau akis iš to malonumo. -Ir kur aš buvau ankščiau?


-Gana, - dabar jau pakėlė balsą mama. -Keliauk į savo kambarį.


-Net neketinu. Kur mes baigėme? Ak taip, tai mūsų vedybinis gyvenimas bus pilnas nuotykių. -Šyptelėjau ir įsmeigiau savo akis į apstulbusį Endrių. -O žinai kas man labiausiai patinka? Žudyti, kai paspaudi gaiduką ir iš to malonumo pajauti adrenalino poveikį kuris užvaldo tavo jausmus ir paverčia beširdę. Norėtum pamatyti kaip žudau? 


Aiškiai melavau ir kūriau pasakas, bet tai buvo būtina. Nei karto gyvenime nesu ragavusi narkotikų ar bandžiusi žolės. O ką jau kalbėti apie ginklą, nors ir buvau jį laikiusi vis tiek negalėčiau nieko nuskriausti, tačiau juk Endrius to visai nežino. Vis dar šypsodamasi žvelgiau į jį ir laukiau, kada gi tas pratrūks ir rėkdamas išbėgs iš čia tačiau jis sėdėjo ir žvelgė į mano tėvus.


-Keliauk į kambarį, - užriko tėtis keldamas nuo kėdės.


Jis priėjo prie manęs ir sugriebęs už alkūnės pradėjo tempti į viršų. Nesipriešindama ėjau išsišiepusi nes esu visiškai įsitikinusi, kad tas vėpla jau seniai dėjo į kojas ir daugiau nė už ką čia neatvažiuos. Tačiau tėtis nebuvo labai patenkintas todėl uždarė mane kambaryje ir paliko vieną.


Negaliu sėdėti ir tiesiog laukti, tai ne man. Todėl atidariau langą ir pažvelgiau žemyn. Aukštai ir aš tikrai nenusileisiu žemyn, nes tėtis prieš penkerius metus nupjovė medį pro kurį visada nusileisdavau iš savo kambario. Dabar daug sudėtingiau, bet tuomet uždariau langą ir išėjau į balkoną, gal būt man pavyktu nusileisti su virve? Tačiau yra ir kitas variantas. Pasiėmiau savo mobilųjį ir surinkau numerį kuriam prieš dešimt minučių tirai nebūčiau skambinusi.


-Esi vėl girta, ar sudaužei dar vieną automobilį? -Sarkastiškai paklausė Maiklas ir mano širdis suspurdėjo išgirdus jo balsą.


-Man reikia tavo pagalbos, - paprašiau ir sekundę užgniaužiau kvėpavimą. -Tėtis uždarė mane kambaryje ir neišleidžia.


-Tave jau seniai reikėjo užrakinti kambaryje, - nusijuokė jis.


-Visai nejuokinga, mane nori užtekinti už nuobodos.


-Ką? -Nustebo jis. -Ar aš gerai išgirdau?


-Neapsimetinėk, tėtis išrinko man kažkokį mulkį ir tikisi, kad po dviejų savaičių ištekėsiu už jo, - Pradėjau rėkti į ragelį.


-Gerai, nusiramink, - bandė raminti mane, bet aš vos tvardžiausi. -Aš ką nors sugalvosiu.


-Mano tėvas manęs neišleis. - Vos nepradėjau verkšlenti kaip maža mergaitė. -Jis užrakino mane ir neišleis tol kol nepažadėsiu tekėti už to mulkio.


-Tuomet pažadėk.


-Gal tau galvoj negerai?
-Pažadėk ir jis tave paleis. -Ramiai tarė jis.


Nors ir kaip norėjau save įtikinti, kad vis dėl to Maiklui rūpiu, dabar viskas buvo priešingai. Kaip jis ramiai gali sakyti man, kad sutikčiau tekėti už vyro kurio nemyliu. Tylėjau ir dabar jau pajutau kaip mano skruostu nusirita ašara, tačiau greitai ją nušluosčiusi stengiausi nusiraminti. Negaliu būti silpna, nenoriu verkšlenti dėl vyro kuris man visiškai nieko nejaučia. Maiklui esu dar vienas žaisliukas, pasilinksminimo objektas.


-Tu man nepadėsi, ar ne?


-Aš turiu planą, meile , būk gera ir nekelk scenų.


Neištvėrusi padėjau ragelį ir stipriai suspaudžiau mobilųjį. Jis nieko nedarys, net nebandys man padėti, o aš neturėdama kitos išeities turėsiu sutikti su tėvų norais.