Ne Romeo (Sena)

8

Mano kūnas tiesiog liepsnojo nuo jo tobulų prisilietimų. Jaučiau jo kūną šalia savęs ir man trūko oro. Jis švelniai glaudė mane šalia ir aš visiškai atsipalaidavusi mėgavausi tuo jausmu ir leidausi užburiama jo kūno aromato kuris svaigino mane. Aš taip seniai jaučiau tokia nuostabia šilumą jog visiškai pamiršau apie gresiantį pavojų. Man reikėjo daugiau, švelnumo ir meilės kuri jau išblėso iš mano širdies, bet tuomet prisiminiau Darių ir mudviejų praleistas akimirkas. Regis tai privertė mane pakelti galvą ir atsimerkti.


Buvo perenelyg šviesų ir man iš karto pradėjo svaigti galva ir darėsi bloga. Vis dėl to tai buvo tik sapnas iš kurio pabudau. Kai pagaliau galėjau normaliai matyti pasitryniau akis ir skaudantį kaklą. Ir kodėl tiek daug gėriau? Pasisukau į kitą pusę tikėdamasi išvysti šalia gulinčia Karoliną, bet vietoj jos išvydau vaikiną. Akimirką buvau šokiruotą ir nesuvokiau ką jis čia daro, bet tuomet susigaudžiau, kad sėdžiu tik su apatiniu trikotažu todėl užsiklojau antklode iki pat kaklo.


-Ką po velnių čia darai? -Užsipuoliau jį ir mano galva pradėjo plyšti nuo skausmo.


-Saugau tave, - pasišaipė jis ir timptelėjo žemyn mano antklodę. -Nori pusryčių į lovą ar ketini atsikelti?


-Kur Karolina? Ką jai padarei? -Jau pradėjau panikuoti, bet jis ramiai atsisėdo ir nubraukė man nuo veido užkritusias sruogas. 


-Tavo draugės išėjo su mano draugais, gali dėl jų nesijaudinti.


-Kaip galiu nesijaudinti kai pats į mane nutaikei ginklą? -Aš pradėjau šaukti ir susivyniojusi į antklodę atsistojau ir vos nenuvirtau ant žemės.


-Na juk turėjau kaip nors priversti tave gražiai elgtis.


Jis atsistojo ir užsimovęs džinsus nuo staliuko paėmė savo ginklą. Šyptelėjęs jį nutaikė į mane ir aš iš karto sudrebėjau. Vaikinas priėjo prie manęs ir lėtai nutraukė antklodę ant žemės ir palietė mano apnuogintą kūną ir aš akimirksniu suvokiau, kad tai nebuvo sapnas. Tas bjaurus ir šlykštus padaras mane nurengė ir net gi lietė savo purvinais ir suteptais pirštais. Nusipurčiau jo rankas ir pasitraukiau tolyn, tačiau jis pagriebė mane už rankos ir prisitraukęs arčiau vėl nutaikė į mane savo ginklą.


-Ko tokia įsitempusi?


-Žinai, padarytum paslaugą jai mane nužudytum, - mano skruostu nuriedėjo ašarą ir vaikinas greitai ją nuvalė.


-Nebūk kvaila, tu per graži mirti. -Jis nusišypsojo man ir numetė ginklą ant lovos.


Vaikinas atsitūpė paimti antklodės, o aš tuo pasinaudodama mečiausi ant lovos ir pastvėriau ginklą. Drebančiomis rankomis suėmiau jį ir nusitaikiau į Maiklą kuris sutrikęs stebėjo mane. Dar niekada neteko šauti ir tikiuosi, kad pavyks bent jau įbauginti jį, tačiau po akimirkos jo veidą pakeitė plati šypsena ir dabar sutrikau aš. Vaikinas numetė antklodę prie pat mano kojų ir nenustodamas šypsotis žengė arčiau. Aš visa įsitempiau ir nebežinojau ką daryti, žinoma galėčiau pašauti jam ranką arba koja, bet tai per daug žiauru ir aš tiesiog neišdrįsiu to padaryti. 


-Nesiartink, arba šausiu. -Pagrasinau ir jaučiau kaip sunku man darosi laikyti šį baisų daiktą.


-Šauk jai išdrįsi, - pasišaipė jis ir visiškai sumažino atstumą. 


Dabar ginklas lietė jo nuogą krūtinę, bet jam buvo nė motais. Nejaugi jis visiškai nebijo? O jai aš tikrai pasiryžčiau ir netyčia iššaučiau? Tačiau jis lengvai atėmė iš manęs ginklą ir pats dabar nusitaikė į mane. Dabar drebėjo ne tik keliai, bet ir pati širdis.


-Bijai? -Ramiai paklausė jis ir paspaudė gaiduką.


Aš užsimerkiau ir įkvėpiau paskutinį kartą, bet po minutės išgirdau tik skardų juoką kuris privertė mane atsimerkti. Protą vis dar temdė baimės sukeltas poveikis ir aš ne iš karto supratau kas darosi. Regis jis mane apgavo ir ginklas neiššovė.


-Nejaugi tikrai manei, kad būsiu toks kvailas ir užtaisysiu ginklą? -Jis palietė mano veidą ir vėl prisitraukė mane arčiau. -Jei norėčiau tave nužudyti, - jis suėmė mano kaklą ir privertė pažvelgti į jį. -Tiesiog pasmaugčiau arba nusukčiau sprandą.


Jis paleido mane ir padėjo ant stalo savo ginklą. Prieš išeidamas iš mano kambario paliepė greičiau apsirengti ir ateiti pusryčiauti. Bet jei tik būčiau galėjusi tą akimirką prasižioti tikriausiai būčiau jį apšaukusi ir net gi trenkusi antausį į veidą. Ir kodėl būtent aš?

Greitai susiradau drabužius ir persirengusi susirišau plaukus į arklio uodegą. Lėtai įėjau į virtuve ir ant stalo išvydau du kavos puodelius ir krūvą sumuštinių. Vaikinas šypsodamas atitraukė man kėdę ir aš atsisėdusi jaučiausi kaip kokia kalinė. Žinau, kad žaidžiu pavojingą žaidimą, bet gal būt jei žaisiu pagal jo taisykles galiausiai jam nusibos. 


-Juk greitai mane pakeis kita, ar ne? -Išdrįsau paklausti.


-Taip tikrai, - paprastai atsakė jis ir man net palengvėjo.-Kada tau sueina aštuoniolika?


-O kodėl tau rūpi?


-Na juk tu nepilnametė, nenoriu, kad visą gyvenimą graužtumės, kad permiegojai su manimi, -pasišaipė jis.


Dabar mano širdis trankėsi dvigubai greičiau, vis dėl to klydau, kad greitai jam nusibosiu. Jis nori manęs, visos ir kai tik gaus tuomet numes prie sugedusių ir nereikalingų daiktų. Tačiau aš negaliu atsiduoti bet kam, ir apskritai nenoriu savo gyvenimo atiduoti į šio žudiko rankas. Tai pastebėjęs vaikinas palietė mano ranką kurią akimirksniu atitraukiau.


-Aš greitai susižadėsiu, - priminiau jam.


-Pasakyk kas jis ir aš išlaisvinsiu tave nuo kančių, -Jis svajingai pažvelgė į mane ir vieną akimirką jau norėjau prasižioti, bet nutilau.


-Tai nesvarbu.


-Na kaip nori, šiandien išbandau naujas mašinas, tu būsi mano palydovė.


-Aš nebūsiu tavo palydovė, - papurčiau galvą.


-Tai ne prašymas, - nusijuokė jis ir išgėręs kavą priėjo prie manęs ir pabučiavo mano kaklą. -Tai įsakymas. Atvažiuosiu devinta.


Jis susirinko visus daiktus ir išėjo iš mano buto. Vis dėl to geriau bus jei iš viso išsikraustysiu iš šio buto, nes čia darosi nebesaugu. Geriau grįšiu gyventi į tėvų namus, negu pakęsiu šio žiauraus žudiko rankas ant savo kūno.