Ne Romeo (Sena)

9

Per kelias valandas susirinkau visus savo daiktus ir palikau savo butą. Nebeketinu ten grįžti ir net kelias dienas praleisiu namuose. Taip tėvų namuose, nes Maiklas ne tik pavojingas, bet dar ir žiaurus. Vis dėl to teks priprasti prie grubumo ir žiaurumo, nes esu visiškai įsitikinusi, kad mano būsimas vyras bus net gi blogesnis. Tačiau nebegaliu suprasti kas darosi su manimi. Atrodo taip pasiilgau tų karštų glamonių jog visiškai lengvai pasiduodu Maiklo įtakai. Tai negerai, ir aš puikiai žinau kur tai gali nuvesti.


Parvažiavau į rūmus kurie ankščiau vadinosi mano namais, o dabar liko tik kalėjimu. Kelias minutes sėdėjau ir vis dar dvejodama galvojau ir apie kitą pasirinkimą. Galėčiau apsisukti ir išvykti į kitą šalį, kur nors, kad manęs niekas nerastu. Atsidususi išlipau iš automobilio ir įėjau į namą. Visur buvo tyla ir aš net gi pagalvojau, kad namuose nieko nėra, tačiau po akimirkos prisistatė jauna mergina tamsiais plaukais.


-Kuo galėčiau padėti? -Maloniai paklausė ji.


-Tegu kas nors paima mano daiktus iš mašinos ir nuneša į mano kambarį. -Paliepiau aš ir jau ketinau eiti, bet mergina mane sustabdė.


-Atsiprašau, bet kas jūs būsite tokia? -Aš atsisukau į merginą kuri žvelgė į mane savo melsvomis akimis ir laukė mano atsakymo.


-Aš esu Džesika Miler, ar viską supratai?


Mergina linktelėjo ir iš karto pasišalino. Niekada nemėgau įsakinėti, bet regis čia teks ir vėl tai prisiminti. Lėtai slinkau po didžiulę svetainę ir apžiūrinėjau paveikslus ir nuostabius antikvarinius daiktus kurie stovėjo ant mažų pakilų. Pamenu kaip buvau maža, dažnai bėgiodavau po namus ir versdavau daiktus. Taip troškau tėvų dėmesio, bet vis tiek jo negaudavau. Kad ir ką padarydavau jie nekreipdavo dėmesio.


-Ar aš gerai supratau? -Sušuko Liza ir aš akimirksniu atsisukau. -Tu grįžti gyventi čia?


-Taip, - nusišypsojau ir apkabinau draugę.

-Turim apie daug ką pasikalbėti.


-Gerai, - stryktelėjo ji. -Pranešiu, kad pietausime mano kambaryje.


Liza nubėgo, o aš nuėjau į tėčio kabinetą, bet jo ten neradau. Atsirėmusi į duris nužvelgiau jo darbo vietą ir nusišypsojau. Didelis medinis stalas, odinė kėdė ir daugybę netvarkingų popierių ant stalo. Kelios spintos su knygomis ir tvarkingai sudėti aplankalai. Viena gėlė kurią padovanojau, kai man buvo dešimt metų ir žinoma didžiulis mūsų šeimos portretas. Tuomet buvau dar maža ir man nereikėjo jaudintis dėl dalykų kurie atrodė tokie nereikšmingi.


-Džesika? -Pašaukė mane pavargęs mamos balsas ir aš pasitraukusi nuo durų jas atvėriau. -Vėl gyvensi su mumis?


Jos veidą nušvietė plati šypsena ir aš nusišypsojusi norėjau ją apkabinti, bet susilaikiau. Nors ji mano mama ir mane myli, aš negaliu taip paprastai jai ir tėvui atleisti už tai, kad jie sugriovė mano gyvenimą. Šiandien mama atrodė kur kas geriau, ir nors vis dar buvo išblyškusi tikrai matėsi, kad jai pagerėjo.

Aš priėjau prie tėčio stalo ir perbraukiau ranka per paviršių. Mama žiūrėjo į mane ir nenuleido savo akių ir tuomet ji žengė arčiau manęs ir aš pakėliau sako akis.


-Žinau kaip jautiesi, - ištarė ji.


-Nežinai, - užginčijau. -Nežinai kaip jaučiuosi ir ką turiu kęsti.


-Jai tik būtų kita galimybe, - ji skėstelėjo rankomis, bet aš net nepažvelgusi į ją nuėjau prie durų.


-Galimybė buvo, bet tau geriau atiduoti vienintelę dukrą į priešo glėbį.


Tai ištarusi išėjau iš kabineto ir uždariusi duris patraukiau į Lizos kambarį. Atvėrusi duris išvydau rausvą kambarį su mėlynu atspalviu. Liza sėdėjo ant lovos ir vartė žurnalą. Pamačiusi mane ji užvertė žurnalą ir tvarkingai padėjo ant spintelės. O aš negalėjau patikėti, kad jos kambarys taip pasikeitė. Čia buvo pilna mielų daiktų kurie suteikė malonią atmosferą. Didžiulė lovą su rausvu apklotu ir daugybę mažų spalvotų pagalvėlių. Maža knygų lentynėlė ir veidrodis su staliuku ant kurio puikavosi kosmetika.


Po kelių minučių į kambarį atėjo mergina nešina padėklu rankose ir pastačiusi ant staliuko, atsiprašė už sutrukdymą ir pasišalino. Vis dėl to keista grįžti prie tokio režimo, bet teks priprasti. Aš iš karto atsigėriau sulčių ir su stikline rankose atsisėdau ant jos lovos.


-Tavo kambarys primena barbės namus, - nusijuokiau aš ir ji atsisėdo šalia.


-Na, tu išvykai, o aš perstačiau visą savo kambarį. -Liūdnokai ištarė ji ir pradėjo valgyti kepsnį. -Juk turėjau su kažkuo bendrauti.


-Aš tavęs nekaltinu, tik keista. -Numykiau aš ir atsidusau.

-Visko tiek daug įvyko ir aš neturėjau kam išsipasakoti, -pakėliau pečius ir pažvelgiau į ją.


Ji nuleido savo rudas akis ir užsikišo iškritusią plaukų sruogą už ausies. Stebėjau kaip ji lėtai kramto mėsą ir užsisvajojusi mąsto apie kažką labai svarbaus. Mudvi tylėjome ir galiausiai kai ji baigė valgyti atsikrenkštė ir pasiėmusi krūvą žurnalų padėjo ant lovos ir atsisėdo šalia.


-Tai tiesa? Greitai tu ištekėsi? -Ji pažvelgė į mane ir tikriausiai laukė neigiamo atsakymo, bet aš tik patempiau lūpą ir nuleidusi akis įsispoksojau į pirmą žurnalą kuriame buvo modelis su vestuvinę suknele.


-Tai tiesa, greitai aš ištekėsiu už vyro kurio nekenčiu visa savo sielą.


Likusią dieną praleidau su Liza. Mudvi be perstojo kalbėjomės ne tik apie gražius prisiminimus, bet ir apie artėjančias mano vestuves. Žinoma ji pasisiūlė būti mano pamerge ir aš iš karto sutikau. Tačiau ta laimė buvo dirbtinė kaip ir mano šypsena, nes viduje verkiau iš skausmo ir nevilties.