Ne Romeo (Sena)

26

Vis dar negalėjau nustoti verkti ir dabar nebežinojau kur man važiuoti. Maiklas man melavo nuo pat pradžių, jis yra Kolinsas, jis mano būsimas vyras. Ir kodėl buvau tokia kvaila ir susižavėjau juo? Kodėl jis taip mane apgavo ir pažemino? Nors ir kaip buvo sunku tuo patikėti, bet tai buvo tiesa, pati skaudžiausia tiesa. Man darėsi sunku vairuoti, nes rankos drebėjo, o iš akių vis dar nenustojo lietis ašaros. Skausmas darėsi nebepakeliamas, o mintys tiesiog viską užgožė. Galiausiai patraukiau į tėvų namus ir sustojusi kieme dar akimirką sėdėjau automobilyje.


Išlipau iš automobilio ir pasileidau prie durų. Atvėrusi jas iš karto užbėgau laiptais į viršų, dar spėjau išgirsti mamos balsą, bet net neketinau sustoti. Įėjusi į savo kambarį iš karto kritau ant lovos ir pradėjau kūkčioti. Taip seniai neverkiau jog tas didžiulis skausmas tiesiog veržėsi iš mano kūno.


-Džesika? -Išgirdau mamos balsą, ji įjungė šviesą ir pradėjo artintis prie manęs.


-Nešdinkis iš mano kambario, - atsisukusi paliepiau jai.


-Mieloji, kas nutiko?


-Dėl visko kalta tu, girdi? Tik tu, nekenčiu tavęs. -Pradėjau rėkti ant jos.


Mama apstulbusi žvelgė į mane, o aš atsistojusi ant žemės pribėgau prie jos ir išstūmiau iš savo kambario. Viskas tik per ją. Niekada nebūčiau sutikusi tekėti už Kolinso jei ne ji. Jei ne jos maldavimai ir nuostabus angeliškas veidelis kuris nieko nėra nuskriaudęs. Nekenčiu jos, nekenčiu tėčio, nekenčiu savo gyvenimo, o labiausiai Maiklo. 


Vėl kritau ant lovos ir verkiau tol kol ašarų visai nebeliko. Nežinau kiek laiko pralėkė, bet aš sėdėjau susigūžusi ir galvojau apie savo apgailėtiną gyvenimą kurį turėsiu gyventi. Ir tuomet pasigirdo triukšmas, kažkas įsiveržė į mano kambarį ir įjungė šviesą. Pakėliau galvą ir išvydau Maiklą. Jis žvelgė į mane savo žaliomis akimis ir pradėjo artintis, bet tėtis jį greitai sulaikė.


-Kokia turi teisę čia įsibrauti? -Tėtis nutaikė į Maiklą ginklą, tačiau jis net nesureagavo.

-Aš jos busimas vyras, - ištarė jis, o man staiga vėl atsirado ašarų. -Turiu visas teises į ją.


-Ne, - papurčiau galvą ir maldaujančiai pažvelgiau į tėtį. -Prašau.


-Paliksiu jus vienus, - abejingai ištarė jis ir išėjo iš mano kambario.


Likome mudu su Maiklu. Jis lėtai priėjo prie manęs ir atsisėdo šalia. Nenorėjau, kad jis mane liestu, nenorėjau, kalbėtis su juo ar klausytis jo pasiaiškinimų. Jis savanaudis melagis kuris tik žaidė mano jausmais, o aš kvailė patikėjau viskuo. 


-Džesika, aš tikrai norėjau tau pasakyti, - švelniai ištarė jis.


-Ne, - papurčiau galvą. -Nenoriu tavęs klausytis, nenoriu.


-Aš atsiprašau..


-Tu manimi naudojaisi, nekenčiu tavęs. -Pradėjau šaukti. -Išeik iš čia. Dabar.


-Nepaliksiu tavęs, nes myliu tave.


-Melas, melas. 


-Džesika, paklausyk, - jis suėmė mano rankas ir tvirtai suspaudė.


-Aš niekada tavęs nemylėsiu, girdi? Niekada.


Maiklas akimirksniu atsitraukė ir perėjęs kambarį susiėmė už galvos. Jis minutę stovėjo nusisukęs ir net nepajudėjo, o aš nenuleidau nuo jo akių. Norėjau, kad jis išeitu ir daugiau niekada čia nebepasirodytu mano namuose ir gyvenime. Po ilgų minučių Maiklas lėtai, bet tvirtai priėjo prie manęs ir atsitūpė šalia.


-Gali sakyti, daryti ar galvoti, ką tik nori, bet tu vis tiek būsi mano žmona. Susitaikyk su tuo.


Jo veidas tapo akmeninis ir neįskaitomas, ir net nelaukęs mano atsakymo jis atsistojo ir išėjo pro duris. O aš atsistojau ir pradėjau mėtyti savo daiktus. Nuplėšiau nuo sienų plakatus ir nuotraukas taip pat viską nuverčiau nuo stalo ir kūkčiodama susmukau ant žemės. 

Nežinau kiek dabar valandų, nežinau, nes jau ilgą laiką guliu ant žemės ir nepakeliu galvos. Kambaryje jau buvo pakankamai šviesų todėl atsistojau ir užtraukiau užuolaidas. Pažvelgiau į visą bardaką kurį padariau ir abejingai priėjau prie lovos ir atsigulusi susiriečiau. O kas dabar kai žinau tiesą? Aš vis tiek turėsiu tekėti už Maiklo noriu to ar ne.


-Džesika? -Pro duris įžengė Vaidas. -Galiu užeiti?


-Taip, - ištariau užkimusiu balsu.


Vaidas atsisėdo šalia ir apkabino mane. Nieko nelaukdama papasakojau jam viską kas nutiko ir žinoma apie Maiklą. Visą laiką kol pasakojau Vaido veidas išliko rimtas ir ramus. Žinau, kad jam skaudu dėl manęs juk vis dėl to buvau jo geriausia draugė ir net gi kaip sesuo. Aš juo visiškai pasitikėjau, kaip ir Liza ar Karolina. Tačiau dabar draugių nenorėjau į tai velti.


-Aš galiu tau padėti, - ištarė Vaidas ir aš nustebusi pažvelgiau į jį.


-Apie ką tu kalbi?


-Imk šia kreditinę, - jis padavė man savo banko kortelę. -Čia yra pakankamai pinigų ir kiekvieną mėnesį į šią sąskaitą pervesiu dar.


-Ir ką man siūlai? -Nustebusi negalėjau patikėti. -Pabėgti?


-Taip, dabar pat tave nuvešiu į oro uostą ir pati pasirinksi kur skristi.


-Jis mane ras, - papurčiau galvą.


-Patikėk, jai išskrisi dabar ir kas puse metų keisi vietą jis tavęs neras.


Norėjau tuo tikėti, bet tai atrodė taip nerealu. Ar aš apskritai noriu palikti šį miestą ir Maiklą? Nors ir sakiau, kad jo nekenčiu, bet tai melas. Aš jam kažką jaučiu ir tai taip stipru. Tai stipriau už mane ir aš nežinau ką daryti. Galiausiai sutikau su Vaido pasiūlymu ir kartus su juo nepastebimai išsmukau iš namų. Vilkėjau tais pačiais drabužiais ir spėjau tik veidą nusivalyti, nes atrodė siaubingai. Iki oro uosto važiavome tylėdami ir su kiekviena minute aš vis labiau nenorėjau palikti šio miesto. Kas bus su tėvais? Ką jie darys kai sužinos, kad išvykau? Elgiuosi savanaudiškai, bet tai mano pasirinkimas, aš nenoriu būti sužlugdyta, nenoriu gyveni pavojuje ir baimėje, kad vieną dieną neteksiu draugų ar šeimos. Išvyksiu ir pradėsiu gyventi nuo pradžių, nauji draugai, nauja viena ir naujas mano gyvenimas.


-Jau laikas, - pasakė Vaidas ir stipriai mane apkabino. -Myliu tave, ir visada mylėsiu.


Tuomet jis mane paleido ir aš sutrikusi žvelgiau į jo veidą. Jau norėjau paklausti ką reiškia jo šie žodžiai nes jaučiausi keistai, bet tuomet jis stumtelėjo mane prie įėjimo į lėktuvą ir aš sugebėjau išspausti tik šypseną.


Keturios valandos lėktuve tikrai nuvargino ir atėmė visas likusias jėgas. Išskridau į Islandija, kuo toliau nuo to siaubingo pasaulio. Išlipusi iš lėktuvo ėjau link išėjimo, vis dėl to reikia susirasti taksį ir viešbutį kuriame galėčiau apsistoti, tačiau sustingau vietoje ir daugiau nebegalėjau žengti nei žingsnio. Ašaros pačios susikaupė mano akyse ir užmerkiau jas ir leidau ašaroms riedėti mano skruostais. Švelnus apkabinimas ir tvirtos jo rankos liepė nesipriešinti, o aš tikėjausi mažų mažiausio antausio į veidą.


-Juk sakiau, kad būsi mano - ištarė jis ir kilstelėjo mano smakrą į viršų. -Džesika, tu mano būsima žmona, susitaikyk su tuo. 


Maiklas stipriai suspaudė mano ranką ir iš karto išsivedė mane iš oro uosto.