Tu Mano Prakeiksmas

Prologas

Kartais pagalvoju apie visus žmones, kuriuos nužudžiau.

Visi tie, kurie mirė dėl mano sprendimų.

Visi tie, kurie maldavo manęs pasigailėjimo prieš man nutraukiant jų gyvenimą.

Visi tie, kurių aš neklausiau, kai daviau jiems paskutinius įsakymus.

Jaučiu, kaip kiekvienas žmogus sveria mano siela, kaip tūkstančius akmenų.

Ir tada man pavyksta trumpam įtikinti save, kad tai ne mano kaltė.

Rafaelis

Šiltas šeštadienio vakaras, garsi muzika skamba didelėje viloje, čia susirinkę yra didelė dalis mano giminės, tėvu draugų ir jų šeimos. Šiandien yra kaip septyneri metai kai mano tėveliai yra vedę. Man besėdint prie vaikų stalo pamatau kaip ateina mano geriausias draugas Andrė ir atneša šokoladinį tortą. Mums bevalgant tortą muzika nutyla ir girdžiu kaip kažkas padaužo kažkokiu metaliniu įrankiu taurę, pakėlęs galva pamatau kad tai mano dėde Vincas.

- Noriu pasakyti tostą.- Jis atsikrenkštė, atsisuko į mano tėti ir kalbėjo toliau.- taigi visu pirma noriu pasakyti, kad labai tavim didžiuojuosi tavim ir kokiu vyru tapai, ir padėkoti kad į mūsų šeima atsivedei šia nuostabia moterį. Niekam neišduok brolau, bet ji mano mėgstamiausia brolienė.- visi nusijuokė kaip ir pats dėde ir tęsė.- Tostas šiai nuostabiai porai, kuri perėjo tiek daug gyvenime kliūčių ir vis dar myli vienas kitą kaip pirmą dieną.- Visi pakėlė taures, susidaužė vieni su kitais ir išgėrė.

Po keletos valandų jau pasidarė nuobodu, tad pasakiau mamai, kad einu į arklides. Čia lankausi dažnai, vos ne kiekviena diena. Per mano septinta gimtadieni man padovanojo poni. Tonis. Toks jo vardas. Eidamas link Tonio aptvaro sutinku arklidžių prižiūrėtoja Dominyka. Jis man tik nusišypsojo praeinant ir toliau tęsė savo darbą. Jis įsukinėjo gardo vartų vyrius. Prieš pora mėnesių senelis išgelbėjo jauną eržilą iš Grego Chuvero kuris norėjo jį papjauti nes jis jam niekaip nepakluso. O prieš kelias savaites jis išlaužė gardo vartus, todėl Dominykas ir taiso.

Baigęs šukuoti Toni su Dominyko pagalba nuėjau į tuščia gardą kuriame buvau atsinešęs sąsiuvinių piešti ir spalvinti. Kadangi man patinka leisti čia laiką tai visada turiu atsinešęs čia ką veikti.

Pabudau nuo keisto kvapo ir graužimo akyse. Tikriausiai busiu užmigęs ant šieno krūvos bepiešdamas. Visur buvo dūmų, nieko negalėjau įžiūrėti. Pradėjau kosėti nuo to kaip graužė gerkle.

Pribėgau prie gardo vartų bet jie buvo užrakinti. Bet juk gerai prisimenu, kad vartai buvo atviri, aš jų niekada neuždarau. Be to juos užrakinti galima tik iš kitos pusės.

- Padėkit! Gelbėkit! - pasikėliau marškinėlius, kad butu ant nosies ir burnos ir dar labiau kosėjau. Ašaros pradėjo riedėti mano žandais nuo baimės ir dūmų.

- Kas nors padėkit! - Pradėjau daužyti kumščiais vartus ir rėkavau toliau maldaudamas, kad mane kas nors išgirstu. Dūmų vis daugėjo ir darėsi labai karšta, man pasidarė vis sunkiau išrėkti ar trankyti vartus. Atsisėdau į tolimiausia kampą garde. Darėsi sunku neužmigti , kad ir kaip baisu ir karšta butų. Po kažkiek laiko nebeturėjau jėgų būti sąmoningas ir panirau į tamsa.

*Po keletos mėnesių*

Ryte atsibudęs radau savo mamyte miegančia šalia manęs, mano lovoje. Kelios sruogos buvo užkritusios jai ant veido. Ištiesęs ranka švelniai nubraukiau sruogas nuo jos veido. Mama šiek tiek sukrutėjo, bet neatsibudo. Atsikėlęs kuo ramiau iš lovos nuėjau į vonios kambarį, išsivalyti dantis. Pasitepiau alojos kremu rankas ir kojas gyjančias žaizdas, kiek galėjau. Kai kuriose vietose didesni, mažesni pleistrai. Didžiausias ant nugaros. Pūslės. Kiek galėjau pasitepiau pečius. Labai viską skaudėjo, bet stengiausi neiškleisti garsų kurie pažadintu mama. Odą jautėsi grubi, randota. Ne be tokia, kokią buvo anksčiau. Grįžau į kambarį persirengti pižama. Persirengęs priėjau prie lovos ir užlipau ant jos. Atsigulęs vėl šalia mamos kelias akimirkas tiesiog ja stebėjau kol ji pradėjo budintis.

- Labas rytas mano mažasis prince. - tarė ji prasimerkus ir kiek užkimusiu balsu. - Ar senai atsibudai?

- Ne, dar tik išsivaliau dantis ir persirengiau laukiau kol tu pabusi. Kodėl miegojai mano kambaryje? O ne buvai su tėčiu? Ir kas nutiko vakar naktį? Girdėjau riksmus.

*Po 11 metų*

- Mama nagi greičiau aš pavėluosiu į lėktuvą. - pašaukiu mamai, ji jau kaip 20 minučių kažką dėlioja virtuvėje.

- Ateinu, tuoj jau beveik baigiau!. - pagaliau ji išeina pro duris nešdama kažkokį maišą ir įdeda jį į mašina.

- Mama ką ten įdėjai?

- Pamatysi vėliau, nagi dabar sėsk greičiau į mašina, pavėluosi į lėktuvą.- atsidūstu ir dar karta pažiūrėjęs į namus įsėdu į mašina.

Atvažiavę į oro uostą išlipame su mama iš automobilio. Išsiimu iš bagažinės lagaminus ir kuprinę. Atsisuku į mama kuri visa susigraudinusi žiūri į mane taip lyg išvykstu visam laikui.

-Mama, prašau, nepradėk vėl.- jei skruostu nurieda viena ašara tada ir sekanti.- Juk ne su visam išvykstu.

-Atleisk.- ji bando nusiraminti ir valytis su servetėle ašaras nuo skruostu. Prieinu prie jos ir apkabinu ją.- gaila, kad dabar nėra tavo tėvo čia kartų ir neišlydi tavęs.

-Mama viskas gerai mes su tėčiu šiandien ryte dar pasišnekėjom ir atsisveikinom. Pati žinai kad jis turi daug darbo.

-Taip, taip darbas. Pats sau bosas, bet net valandai negali atsitraukt nuo popierių.- ji atsitraukia nuo manęs, perbraukia per mano juodus it anglis plaukus, nubraukia kelias sruogas nuo kaktos, nes jau pradeda lysti į akis. Dar perbraukia man per pečius lyg nuvalydama dulkes kuriu net nėra.

- Gerai mamyte, viskas, man metas.

- Palauk, dar minute, tik minute dar yra laiko suspėsi.- ir ji vėl mane apkabina aš ja taip pat.- kai tik nusileisi parašyk man, o dar geriau paskambink. Gerai?

-Žinoma, būtinai. Juk žinai niekad nepamirštu tokių dalykų.

-Myliu tave, mano mažasis prince.- taria ji man nusijuokdama. - nors nebesi toks jau ir mažas. Ūgis vos ne visas tėvo, gavai tik mano akis ir šypsena na ir žinoma didžiąja dali mano charakterio.- šypsodamasi kalba nors matau, kad ir vėl jai kaupiasi ašaros.

- Gerai viskas mama. Man jau laikas nes jei taip ir toliau tu manęs niekad iš savo glėbio nepaleisi.- dar karta apsikabiname, aš jai pabučiuoju viršugalvi į plaukus. Atsitraukiu ir pasiėmęs lagaminus į rankas pradedu eiti link oro uosto įėjimo.

-Saugaus kelio! Nepamiršk paskambint kai nusileisi! - Atsisuku dar karta į ja ir matau ja mojuojančia, nusišypsau jai ir einu toliau.

Nežinau ar suintrigavau su tokia pradžia, bet labai tikiuosi kad taip. Nes man kuo daugiau skaitant ir taisant atrodo lėkšta. Kelios pirmos dalys gali neatrodyti labai įdomios nes trūksta veiksmo, bet turiu daug planų šiai istorijai. Ir veiksmo čia tikrai bus ir nemažai.

Rašau dėl savęs, nes nenoriu, kad tai, kas mano galvoje išgaruotu į orą veltui. Priimsiu bet kokia kritiką ar nuomonę ir taisysiuosi.

Klaidų stengiuosi daryti kuo mažiau tiek gramatinių tiek skyrybos ir logikos, bet juk visi mes žmonės ir jas padarę iš jų mokomės.

Kokios nuomonės apie pradžia?

_________________________________
Jei patiko vote ⭐️