Tu Mano Prakeiksmas

Priešo priešas man draugas

- Ramirai, greičiau ateik į svetainę. - Greitai suberiu telefonu lipdamas laiptais žemyn.

Kito ragelio gale išgirstu jo užkimusi balsą, jos tuoj bus.

- Kas nutiko? - įlėkęs Ramiras iškart paklausia.

Ištiesiu jam popierius, kuriuos radau krepšyje. Jis juos paima ir pradeda skaityti.

- Ar reikėtu sunerimti? - Paklausiu draugo.

- Nemanau. Nežinau, brolau. Nesu šitoje srityje labai specialistas. Siūlau palaukti. Pažiūrėsim kas bus.

- Gerai. Jei taip siūlai, paklausysiu. - linkteliu.

Ramiras vienas iš patikimiausių mano žmonių. Patikėčiau jam ir savo gyvybę. Jei jis dėl kažko nebūtu pilnai įsitikinęs, jis taip ir pasakytu.

- Dėl visa ko pasidaryk kopija.

- Taip ir padarysiu.

- Ji vis dar nepabūdo? - Pasidomi jis.

- Ne. Jei ryt vis dar nebus nubudusi, iškviesiu daktarą.

- Arba tiesiog gali paskambinti savo senelei. Ji irgi stebuklus daro. - Šypteli jis.

- Visiškai su tuo sutinku, bet čia reikėtu rimtesnio specialisto. Be to žinai kokia ji.

- Ak, taip. Kaip galėjau pamiršti. Jei ji tik išgirstu, jog atsigabenai į namus šia mergina, ji grįžtu pirmu reisu namo ir tikriausiai iškart pradėtu planuoti vestuvęs. - Dabar sukikena jis.

- Gerai, seni. Ačiū už pasiūlymą. Nebetrukdysiu, eik ilsėtis.

- Seni? Rimtai? Aš ne ka vyresnis už tave. Tu matei save veidrodyje? Raukšlės ant kaktos ir jau keli žili plaukai žvilga. - Trinktelėtiu jam į petį.

- Keliauk. - Tariu ir nusijuokiu.

- Labanakt

- Ir tau.

Pasidaręs dar tos pačios arbatos dar kartą, pasiimu puodelį laikydamas vienoje rankoje ir kitoje dokumentus. Pakylu laiptais į antrą aukštą.

Nuėjęs į savo kabinetą atsišviečiu kopijas. Kol aparatas atliks savo darbą, guršteliu karštos arbatos.

Atšvietęs lapus pasidedu į stalčiu. O originalus ant stalo.

Išeinu į savo balkoną pro kurį matosi visas sodas. Žvilgteliu į šuns voljerą. Šuo ramus, miegą. Grįžtu į vidų ir nuo lentynos pasiimu žiūronus. Vėl grįžtu į balkoną ir su žiūronais žvilgteliu vėl šuns voljerą. Ėdala suėdė, kaip ir galima buvo tikėtis.

Atsigeriu dar arbatos. Keistai per kūną pereina šiurpuliukai ir visas sudrebu. Išeinu iš balkono ir padėjęs žiūronus pasiimu dokumentus ir nueinu iki kibirkštėlės miegamojo. Sudėjęs lapus kur buvo ir uždaręs lagaminus, pastatau juos į kampą, prie staliuko.

Atsisėdu ant krėslo ir pasiimu puodeli nuo staliuko, kur buvau jį padėjęs. Geriu arbatą ir žiūriu į merginą. Jos žaizdos dabar sutvarkytos ir ant kai kurių užklijuoti pleistrai. Mėlynės išteptos kremu.

Kas man darosi? Kodėl aš vis stebiu ją, kaip koks iškrypėlis?

Pakratau galvą ir atsistojęs išeinu iš kambario.

Nuėjęs į virtuvę išsiploviau puodelį ir nuėjau į savo miegamąjį.

***

Evandželina

Pabundu vėl tam pačiame kambaryje. O gal čia kažkoks košmaras? Gal čia laiko kilpa sapne?

Bet, dėja.