Tu Mano Prakeiksmas

Neeilinė praeivė

Šiandien oras buvo neblogas, bet buvo apsiniaukę, sunkūs debesys kabojo virš galvos. Bet kuria akimirka iš dangaus galėjo pasipilti lietus.

Iki miesto su Ramiru važiavome tyloje, mudu nelabai turim temų apie ką kalbėti. Šefą šįkart palikau namuose. Jis visą laiką laikėsi šalia manęs. Netgi tada kai užėjau nusipirkti bikinio. Mačiau, kad jam buvo nemalonu, bet net pasiūliusi,  kad jis gali palaukti prie parduotuvės įėjimo jis atsisakė. Už namo yra ir baseinas, tad pagalvojau, kodėl gi nepasinaudojus proga ir pasimokyti plaukti. Jau susitariau su Maeliu, jog jis mane pamokins. Užėjau taip pat ir į vaistinę. Paprašiau Ramiro pasilikti kieme. Baiginėjosi kai kurie vaistai ir prie to pačio pagriebiau dėžutę nėštumo testų. Prisiminiau, kad tą vakarą Teo nesisaugojo. Dėl minties, kad galiu būti nėščia pradėjau nervintis ir bijoti. Neįsivaizduoju ką tuomet daryčiau. Tikrai ne abortą, bet nemanau, kad galėčiau išnešioti kūdikį su tokia sveikata. Negalėčiau išgyventi to vėl. Tiesiog negalėčiau.

O dar visas tas dalykas su Teo nužudymu. Manęs pagrobimu. Dėl kurio beje dar nieko nepavyko išsiaiškinti. Gyvenu, kaip paukštelis su apkarpytais sparnais, uždaryta auksiniamę narvelyje, kuri yra uždengta uždangalu, kad nepradėčiau rėkti. Bet auksinis narvas ar ne, vistiek yra narvas. Ir jaučiu, jei pradėsiu čiulbėti, mano kaklą sulaužys kaip dantų krapštuką. Trakšt.

Užtrukome dar kelias valandas vaikštant po parduotuves. Norėjau nupirkti dovanų Amoros tėvams kurie ir man tokie yra. Patricija ir Eduaras geriausi man žinomi žmonės.

Ramiras neleido man nešti maišu ir nešė pats. Mašina pastatyta nuo mūsų tolokai, tad eidami link jos prisėdome ant suoliuko. Ant suoliuko sedėjo moteris. Ji kelis kartus pažiūrėjo į laikrodį, tad spėju, jog kažko laukė. Netoli vaikščiojo benamis šuo. Sulysęs, matėsi ryškiai šonkauliai, smėlio spalvos kailis purvinas ir gana tikėtina, kad turi blusų. Iš rankinės išsitraukiau sauso šunų ėdalo. Negarsiai sušvilpojau ir šuo abejodamas priėjo prie manęs. Rankinėje turėjau ir plastinikę dėžutę. Įbėriau į ją ėdalo. Šuo kaip mat kibo valgyti.

- Visą laiką nešiojasi šuns maisto? - paklausė šalia sėdintis Ramiras. Jo rusiškas akcentas buvo aiškiai girdimas.

- Taip. Juk turiu šunį ir esu veterinarė.

- Nemaniau, kad tu tokia atsidavusi gyvybių išsaugojimui.

- Labiausiai tai apima tik keturkojus.  - Tariau nusišypsodama.

Kai šuo suvalgė visą ędala, į tapati indą įpyliau ir vandens. Jo akyse sužvilgo laimės kristalėliai, kad man net ir pačiai suspaudė širdį. Nesusilaikiusi pagločiau šuns galva. Iš rankinės išsitraukiau drėgnų servetėlių. Nusivaliusi jomis rankas išsitraukiau dar dezinfekatoriu ir išsitepiau rankas.

- Kokia nuostabia širdį turi, vaikelį. - Tarė senyva moteriškė sėdinti man iš kairės. Aš atsisukau ir padėkojusi nusišypsojau. - ak, mergaite, kokios tavo nuostabios akys. - aiktelėjo ji ir  suėmė savo švelniais delnais mano veidą žiūrėdama tai į vieną, tai į kitą mano akis.

Nesijaučiau nemaloniai. Man tai jau tapo įprasta. Paryžiuje atėję senyvi žmonės ir atsivedę savo augintinius dažnai į mane ir koleges taip reaguoja. Kelis kartus esu gavusi pasiūlymu susipažinti su jų anūkais ar sūnumis, bet beveik visais atvejais parodydavau žiedą ant piršto. Nesvarbu, kad jis man reiškė visai ką kitą, nei žmonės pamanydavo. Bet jiems tai buvo aiški žinutė, kad esu santuokoje. Oktavija taip ir rado savo gyvenimo meilę. O Elijana dažnai taip susiranda su kuo nueiti į pasimatymą.

- Koks grožis... - sumurmėjo ji gerėdamasi manimi ir nuleido rankas.

- Mums jau reiktu eiti. - prakalbo Ramiras. Indelis buvo jau tuščias, tad paėmiau jį ir uždariusi dangčiu isidėjau jį į rankinę. Dar kartą nusišypsojau moteriai ir pajudėjome link mašinos.

Kalbėdamasi apie menkniekius grįžome su Ramiru namo.

- Rafaelis rūsyje. Nueik pranešk, kad mes jau grįžome, o aš sunešiu maišus.

- Šiame name yra ir rūsys? - Paklausiau. Žinoma truputi panaršinėjau po namą, bet dauguma durų užrakintos. Net nežinau kodėl stebiuosi.

- Taip, po laiptais yra durys. Jis ten. - Tarė jis atidarydamas bagažinę.

Nueinu iki tų durų ir jas atidarau. Nusileidžiu laiptais ir pasisuku kairėn. Čia didelė salė. Sporto salė. Rafaelis boksuoja bokso kriaušę. Jis nusisukęs nuo manęs, tad manęs nemato. Jis dėvi šortus kurie pabrėžia jo sėdmenis ir pilkus berankovius marškinėlius kurie labai išryškina jo rankų, kaklo, pečių ir nugaros raumenis. Nuo prakaito jie jam prilipę prie kūno. Dideli plotą dengia tatuiruotės, bet dar būtų galima rasti vietos, kur kažką papaišyti. Nežinau, kodėl dar nepranešiau, kad už jo stoviu. Gal nenoriu jam trukdyti, nes atrodo susikaupęs arba tiesiog mane veikia moteriški hormonai ir grožiuosiu jo nuodemingu kūnu. Nežinau, kiek laiko taip ir prastovėjau besiseilėdama, kai šalia savęs kažkas garsiai sušvilpė. Kruptelėjau ir aiktelėjau. Ramiras. Dieve kokia gėda. Jis ilgai už manęs stovėjo? Rafaelis nustoja daužyti bokso kriaušę ir atsisuka į mus.

- Nusipirkai viską ko reikėjo? - pasidomi jis. Kelis kart linkteliu.

Jis dantimis nusiplėšia pirštinės lipdukus ir įsideda tarp šlaunų. Tuomet nusiima ir kitą. Padeda jas ant žemės ir pasigriebia vandens gertuvę. Ramiras nuo suoliuko pametėja jam rankšluosti. Jis perbraukia juo per veidą, kaklą ir užsideda jį aplink kaklą ant pečių.

- Gerai. - te pasako jis ir pasisuka į Ramirą. Nebeturėdama ką čia daugiau veikti, pasišalinu.

Nusiprausiu ir išsikraunu visus daiktus. Dovanas sudedu į maišelius.

Pasiimu nėštumo testų dežutę ir nueinu į tualetą. Žinau, kad geriausia jį daryti ryte, bet neturiu kantrybės laukti. Padedu testą ant spintelės ir laukiu. Ant dėžutės rašo laukti penkias minutes. Užfiksuoju laiką laikrodyje ir atsisėdu. Praeina pirma minutė. Mintys galvoje neduoda ramybės. Ką darysiu jei esu nėščia? Esu pragrobta. Neturiu per daugiausia pinigų. Problemos su sveikata. Net jei ir " viskas bus gerai ", kaip aš gyvensiu? Ar kūdikis gims sveikas? Ar tikrai galėčiau jį užauginti? Duoti viską, ko jam reikia gyvenime? Mano dabartis neaiški. Kaip aš galiu galvoti apie ateitį? Praeina trečia minutė. Vaikštau pirmyn ir atgal. Vėl atsisėdu. Žiūriu į tolį ir tuo pačiu į niekur. Esu uždaryta savo galvoje lyg kambaryje be dūru ir langų. Be šviesos ar tamsos. Tiesiog nieko... galiausiai praeina penkta minutė. Atsistoju, bet iš vietos taip ir negaliu pajudėti. Kojos sustingusios. Gyliai įkvepiu ir iškvėpiu. Pagaliau pajudu į priekį. Pažiūriu į testą...