Tu Mano Prakeiksmas

Nakties paslaptys

Miegojau ne per geriausiai. Vėl sapnavau juoda gyvatę. Ji vėl slinko mano kūnu, tik šįkart pasiekusi gerklę apsiraitojo aplink ją ir mane smaugė. Pabudau pusę keturių ryto dusdama ir išpilta šalto prakaito. Gerklė buvo išsausėjusi. Įsipyliau iš ąsočio vandens ir atsigėriau. Perbraukiau rankomis per veidą prie kurio nuo prakaito prilipo plaukai.

Dabar geriau pagalvojus abi jos reikšmės išsipildė. Liga ir išdavystė.
Aronas susidraugavo su manimi. Tapo mano draugu ir išdavė.

Nebegalėdama užmigti, užsidėjau šilkini chalatą ir išėjau į kiemą. Apsauginiai davė man keistus žvilgsnius. Tikriausiai iš pradžių pagalvojo, ketinu bėgti. Bet kai pamatė, kaip aš apsirengusi, kuri nesiruošia bėgti jų veidai atsipalaidavo. Kiemą apšvietė šviesos įtaisytos žemėje ir pilnaties mėnulis. Nuėjau iki Šefo. Su raktais kurie buvo užkabinti ant kabliuko pritaisyto ant voljero, atrakinau jį ir išleidau. Netoliese nuo medžio pamačiau nulužusia šąka ir ją pasiėmiau. Nuėjome į namo priekį, nes ten didelė pieva. Apsauginiai sekė kiekviena mano judesį. Na, o aš kaip kokia lunatikė žaidžiau su šuniu puse keturių ryto. Mečiau pagalį ir Šefas nubėgo atnešti. Nors ir šiek tiek šlubas, bet bėga jis greitai. Pražaidžiau su juo taip galbūt pusvalandį, kai pavargus atsisėdau ant žolės. Šefas atsisėdo priešais mane. Nežinau, kaip čia išgyvenčiau, jei jo čia nebūtu. Jis man neleidžia išprotėti. Pagločiau jo galvą ir surėmiau savo kaktą su jo. Nesvarbu, kad mane stebi dabar gal keturios poros akių. Tikriausiai daugiau. Pastebėjau, kad čia yra ir kamerų, tad tikriausiai stebi ir per jas, bet man tas pats. Šefas pradėjo laižyti mano veidą. Nusijuokiau.

- Mano, meilė, - pradėjau kalbėti su juo. - geras, berniukas. - kasydama jo paausį kalbėjau toliau.

Galiausiai ir atsiguliau ant žolės. Šefas priėjo iš šono ir padėjo galvą ant mano krūtinės. Glosčiau jį ir žiūrėjau į žvaigždes, kurios čia labai ryškiai matėsi.

Staiga Šefas pakėlė galvą ir pakilo pats.

- Kas yra, berniuk? - aš likau gulėti, kaip gulėjus. Jo dėmėsys buvo nukreiptas į namo pusę. Pasukau galvą. Link manęs artėjo Rafaelis. Jis devėjo treningines pilkas kelnes ir juodą maikę.

Jis atsistojo per žingsnį nuo manęs ir žiūrėjo iš viršaus į mane gulinčia ant žolės. Gal kiek komiškai atrodo. Jis nieko nesakė, aš taip pat tylėjau. Tik Šefas vis dar stebėjo jį kaip grėsmę. Šaunuolis. Rafaelis pagavo Šefo akių kontaktą. Ir kurį laiką kaip du kvailiai kovėsi žvilgsniais. Rafaelis nusprendė taip pat atsisėsti ant žemės vos ne šalia manęs. Šefas pradėjo urgzti. Neraminau jo.

- Nesimiega? - pagaliau prakalbo jis, baigęs kovą su Šefu kuris vis dar nenustojo šiepti savo nasrų ir urgzti. Jis laisvai galėtu jam perkasti gerklę, bet jis vistiek sugalvojo surizikuoti.

- Taip. - sumurmėjau pasukusi galvą į jį. - tau?

- Gavau pranešima, kad išėjai į kiema. Pamaniau, kad gal vaikštai per miegus.

- Jie tau pranešė, kad išėjau į kiemą? - jis linktelėjo. Na, taip. Ko dar aš galėjau tikėtis.

- Na, o ko tu čia atėjai? Parvesti mane į lovą kaip maža vaiką? - nusijuokiau.

- Ne, tik atėjau paklausti ką veiki tokia valandą.

- Na, turėtum eiti miegoti, kol nepradėjo tau vaidentis Melnoė.

- Kas tokia? - paklausė nesupratęs.

- Μηλινόη - tariau jam graikų kalba. Jo veidas juokingai susiraukė ir nesusilaikiau nesukikenus.

- MELNOË - Vaiduoklių deivė. - pradėjau pasakoti. - Graikų mite Hadas ir Persefonė susilaukė dukters. Jos vardas buvo Melinoė ir ji buvo siejama su Mėnuliu. Būdama vaiduoklių deivė, ji panaudojo savo galią sielos praėjimo srityje. Jos vardas graikiškai reiškia „tamsi mintis“ arba „tamsaus proto“. Ji klajojo po Žemę naktį su vaiduoklių palyda, sukeldama baimę žmonijos širdyse. Ji turėjo dvigubą chtonišką ir dangišką prigimtį. Melinoė sukėlė naktinį siaubą, pasireikšdama keistomis formomis: „dabar akivaizdi, dabar šešėlinė, dabar šviečia tamsoje“ ir galėjo išvesti mirtinguosius iš proto. Pašaukta vienoje iš Orfinių giesmių, ji buvo pamaloninama kaip košmarų ir beprotybės nešėja. Giesmės tikslas buvo ją nuraminti, parodant, kad orfijos iniciatorius suprato ir gerbia jos prigimtį, taip išvengiant žalos, kurią ji galėjo padaryti.