Tu Mano Prakeiksmas

Per kančias į žvaigždes

Atsigulus į lovą varčiausi kelias valandas negalėdama užmigti dėl erzinančio galvos skausmo. Atrodė lyg plaktuku per galvą trankytu ir spaustu iš visų pusių. Atsikėliau ir nuėjusi į vonios kambarį nusiprausiau šaltu vandeniu ir grįžusi į kambarį atsisėdau ant žemės prie lovos galo. Prisitraukiau kelius prie krūtinės ir nuleidau galvą apkabindama kelius. Sėdėjau taip kurį laiką sukandusi dantis. Skausmas atrodo nemažėjo, o tik stiprėjo. Nusileidau į apačia ir užsikaičiau ramunėlių arbatos. Prie to pačio prisidėjo dar ir įsitempę raumenys, tad grįžusi į kambarį prisileidau į vonia vandens. Isibėriau magnio druskos ir įlašinau keletą levandų eterinio aliejaus lašų. Susirišusi plaukus į kuodą atsiguliau į karštą vonia ir gėriau vis dar neatvėsusia arbatą. Pragulėjau kokia valanda ir skausmui kiek atlėgus pagaliau atsiguliau į lovą.

Nakti kelis kart prabusdavau kai per kūną perreidavo karščio bangos. Nusispardydavau antklodę ir netrukus vėl užsiklodavau pasidarius vėsiau. Košmarai kankino mane vis dažniau. Pabudau pusę septynių ryto. Apsirengiau, išgėriau vaistus ir nusileidau murmuriniais laiptais žemyn. Pasiskrudinau dvi riekeles duonos ir užsitepiau avokadu. Suvalgiau užsigerdama arbata. Jau buvau belipanti laiptais link savo kambario kai pastebėjau šiek tiek pravertas rūsio - sporto salės duris. Girdėjau mušama bokso kriaušę. Nesusilaikiau ir priėjau prie jų. Nejaugi jis tokiu laiku užsima tokiu sportu? Nusileidau laiptais žemyn ir žvilgtelėjau pro kampą. Iš to kiek jis supraikatavęs sprendžiu, jog jis čia jau kurį laiką. Jis vėl buvo nusisukęs nuo manęs. Peržvelgiau per per visą rusį. Šviesios sienos, erdvi patalpa, keletą motivacinių užrašų. Ant sienų pakabintos kelios poros bokso pirštinių. Hanteliai, bėgimo takelis ir kitokie sporto įrenginiai. Per visą sieną kabantis veidrodis... Veidrodis kuriame matausi aš... Po galais. Po akimirkos sugavau Rafaelio akių kontaktą veidrodyje. Negalvodama greitai pasislėpiau už sienos prie kurios stovėjau. Girdėjau kaip Rafaelio smugiai į bokso kriaušę nutylo. Užsimerkiau ir sugniaužiau kumščius. Stengiausi kvepuoti kuo tyliau. Galbūt jis manęs nepamatė? Taip, nebent jis aklas. Vis dar buvau užsimerkusi, kai pajaučiau šiltą orą sau į veidą. Lėtai pramerkiau akis sutikdama Rafaelio žvilgsni sau prieš veidą. Labai arti. Jis rankomis buvo pasirėmęs į sieną man prie galvos iš šonų vis dar su bokso pirštinėmis. Jo veidu ir kaklu tekėjo prakaito lašeliai.

- Labas rytas, - išlemenau.

- Labas rytas, ką čia darai? - tyrinėdamas mano veidą paklausia jis. Žvelgiau į tas gražias žalias akis. Į ilgas blakstienas kurias vyrui turėti yra taip nuodeminga.

- Aš... Man... - pasimetu ir užmirštu ką noriu pasakyti. - Norėjau paprašyti, tai yra paklausti ar turi mankštos kilimėli. Gal galėčiau juo pasinaudoti?

- Kam tau jis?

- Na, pavadinimas regis aiškiai viską pasako. Mankštai, - jis išlenkia savo tamsų antakį nepatenkintas mano kvailu atsakymu. - Jogai. Užsiimsiu joga.

- Ateik, - Jis atsitraukė ir pajudėjo link suoliuko ir atsisėdo. - Padėk nusiimti.

Prieinu prie jo ir atsiklaupiu prieš jį. Nuimu vieną pirštinę tada kitą. Pradedu atvynioti bintus. Jaučiu jo žvilgsnį į save, bet akių į jį nepakeliu. Galiausiai atvynioju antrąją ranką. Jis pamankština savo tatuiruotas rankas. Didelius delnus su ilgais pirštais. Pastebiu ant jo dešiniojo riešo – citata su užrašu „El éxito es la suma de pequeños esfuerzos repetidos día tras día“ (sėkmė yra mažų pastangų, kartojamų kiekvieną dieną, suma).

Jis pasilenkia į priekį link manęs, netrukus mūsų nosys beveik susiliečia ir jau pamanau, kad jis ruošiasi mane pabučiuoti. Mano širdis nebeplaka įprastu ritmu, o nusprendžia trenktis į šonkaulius kaip pasiutęs paukštis su futbolo apranga, sulaikau kvėpavimą.  Netrukus jis atsitraukia ir pažvelgia žemyn į rankoje laikoma mankštos kilimėli... Jis pasilenkė iš po suoliuko paimti kilimėli...