Tu Mano Prakeiksmas

Broliai ir geriausia draugė

Evandželina

Nuo dienos mieste jau praėjo kelios dienos. Per kurias dažniausiai miegojau. Pramiegojau ir Rafaeliui šventus pusryčius. Kelis kart užmigdavau dar ir prieš vakarienę. Prikelta nebudavau, kaip ir kita dieną nesulaukdavau priekaištų. Jei naktį užsinorėdavau valgyti šaldytuve visalaiką rasdavau lėkštę maisto, kuria galėjau pasišildyti. Šalia jų kartais rasdavau po raštelį. Kaip: suvalgyk mane ar išgerk mane.
Su prierašu Kibirkštėlei.

Pirmas dvi savaites kurias čia buvau jis sedėdavo savo kabinete ar kažkur išvykdavo palikęs mane su Maeliu. Lyg neužtektu apsauginių kieme, tai jis dar ir auklę paskyrė. O dabar jei aš išeidavau iš kambario pabūti svetainėje, jis taip apsireikšdavo su pretekstu, jog sėdint prie kompiuterio gerai pakeisti darbo vietą. Ar kai išeinu į kiemą, jis pradeda vaikščioti su Ramiru ir Maeliu apie kažką kalbėdami. Sugaudavau kartais jų žvilgsnius. Tikriausiai atsibodo, kad čia esu ir tikiuosi, jog kalbą apie šio cirko nutraukimą. Vis dar taip ir nepavyko išsiaiškinti priežasties kodėl aš čia.

Po pusryčių nuėjau pagulėti karštoje vonioje. Nes skaudėjo raumenis. Mokslininkai nustatė, kad žmonės, pusvalandį pamirkę karštoje vonioje, gauna tokių pačių fizinės bei psichinės sveikatos privalumų, kaip ir pusvalandį pabėgiojus.
Apsirengiau baltas plačias kelnias ir baltus marškinėlius. Nors mūsų bendravimas su Rafaeliu buvo trapus lyg suskylęs stiklas vis dėl to užsimaniau pabandyti laimę. Vis dar pilnai neišdžiuvusiais plaukais išėjau iš kambario jo paieškoti. Priėjusi jo darbo kambarį išgirdau kelis balsus. Durys buvo ne pilnai uždarytos. Atpažinau balsus, nors ir kalbėjo ispaniškai ir su akcentu. Tai buvo Rafaelis ir Aronas.

- Nebūtu smagu jei ji čia mane pamatytu, - Nejaugi jis manęs bijo? Regis nėra visiškas besmegenis.

- Nepamatys, sėdi užsidariusi kambaryje ir tikriausiai pasidariusi vudu lėlę bado ją besikeikdama, - Aronas sukikeno. Galbūt visai nebloga įdėja? Jie dar apie kažką pašnekėjo, bet nebesiklausiau, tik laukiau, kol jie išeis iš kambario.

Mano laimei Aronas pro duris išėjo pirmas. Nedvejojus užšokau jam ant kupros ir pradėjau pešti jam plaukus. Šis iš nuostabos vos išsilaikė ant kojų.

- Prakeiktas šliužas tu dar atsiimsi. Prisiekiu ir tave nudėsiu, - trankydama jam per galvą ir veidą rėkiau į ausį.

Pajaučiau kaip esu suimama už liemens Rafaelio tvirtų rankų.

- Nusiramink, - bandė raminti mane Rafaelis. Aš sugriebiau už Arono plaukų ir kol Rafaelis bandė mane atplėšti nuo kvailio aš išroviau iš Arono galvos saują plaukų. Šis iš skausmo suaimanavo ir dar kažkokį gyvuliška garsą išleido.

- Laukinė, - iškošė Aronas trindamasis vietą galvoje, kur dabar gal ir ne taip akivaizdžiai jam trūksta plaukų. O šie buvo sugniaužti mano kamštyje.

- Paleisk mane! - rėkiau ant Rafaelio bandydama išsimuistyti iš jo glėbio. - parodysiu jam kokia aš laukinė.

- Prisimeni, kai sakiau, jog tave iškastruosiu? - kalbėjau Aronui. Rafaelis vis dar laikė stipriai mane apglėbęs rankas aplink mane. - Tai dabar geriau pagalvojus nejuokavau, - Arono veidą taip pat apgrąžinau apdraskydama jam veidą. - Ateik čia, iškabinsiu tavo akis, - tiesiau rankas link jo, bet Rafaelis sugriebė jas ir prispaudė jas prie manęs.

- Nešdinkis, Aronai, - paliepė jam prakeiktasis. Vaikinas net negalvodamas nudumė laiptais žemyn.

- Paleisk mane, kol ir tau neišdraskiau akių ir iš jų nepasidariau smaragdinių auskarų, - bandžiau vėl ištrūkti iš jo glėbio.

- Pirma nusiramink, - kalbėjo jis man prie ausies.

- Aš rami, - gyliai kvėpavau. Galiausiai supratusi, jog jis neketina manęs dar paleisti, nusiraminau ir atsirėmiau į jo krūtinę. Užsimerkiau ir kelis kart gyliai įkvėpiau. Jo ritmingas kvėpavimas ir kūno šiluma taip pat mane maloniai veikė. - jau galiu eiti? - paklausiau po keletos minučių, kai bent jau išoriškai atrodžiau rami. Jis abejodamas atleido rankas laikiusias mane.