Tu Mano Prakeiksmas

Ramybės oazė

Rafaelis

- Na, kaip? Įsikūrei? - Paklausiu savo draugo, bet atsakymo iš kito ragelio galo neišgirstu. Tik kažkoks šlamėjimas. - Aronai? Ar girdi?

-Taip, taip girdžiu.- Ir daugiau nieko neatsako.

- Tai atsakyk po galais, neturiu daug laiko. Ką tu ten darai? - dar kartą paklausiu.

Kitoje rankoje žaidžiu su metaliniu žiebtuvėliu. Atidarau ir uždarau apsauginį dangtelį.

- Maunuosi kelnes. Vos nepramiegojau, palauk.- Ir vėl girdisi tik šlamėjimas. Po kelių minučių išgirstu rakinamas duris ir mašinos variklio garsą. - Tuoj įjungsiu garsiakalbi.

- Na jau gali kalbėt? Aš ir taip turiu reikalų. - atidarau žiebtuvėlio dangtelį ir uždegu. Isižiebia svaiginanti liepsna, medaus ir apelsinų atspalvių.

- Aha. Viskas normaliai, būtas geras, darbas irgi. Susipažinau su ta mergina, tai lyg ir normali. O, čia esančiu merginų grožis tai neturiu žodžių. - Ir ant galo išgirdau, kaip sušvilpė lyg pamatęs karšta pupyte. Atsidusęs išlipau iš automobilio. Iš mašinos esančios už manęs tuo pačiu metu išlipo Ramiras su Maeliu ir pasekė man iš paskos.

- Nepamiršk kokiu reikalu tu ten esi. Pasistenk labai neišsiblaškyti. - Priminiau jam, nes per ilgai jį pažystu, kad nežinočiau kaip greitai jis išsiblaško prie merginų.

- Žinau, brolau, pasitikėk manimi. Juk žinai, kad nenuvilsiu.

- Pasitikiu. Gerai man jau laikas, turiu daug darbo.

- Gerai, viso.- Tai pasakęs baigė pokalbi.

Evandželina

Atsikėlusi ryte Teo neberadau namuose. Taip ir geriau. Vakar po to, kai Teo išėjo iš kambario taip ir negrįžo. O aš dar kelias valandas negalėjau užmigti, tad nujaučiu, kad šiandien diena nebus tokia gera. Kaip ir kiekvieną rytą pašeriu Šefą ir pati pavalgiusi nueinu susirasti ką šiandien apsirengti. Dabar tik pavasario pabaiga, bet oras kieme labai geras. Iš spintos išsitraukiu šviesiai mėlynus džinsus ir paprastus baltinius. Apsirengusi susipinu savo rudus, lengvai garbanotus plaukus į laisvą kasą ir leidžiu kristi ant kairiojo peties. Prieš išeidama išgeriu vitaminus ir vaistus. Apsimovusi juodas basutes prisegu Šefui pavadėli ir išeinam į kiemą. Pavaikščiojus kieme maždaug dešimties minučių pamatau prie namo privažiuojančia Kristijano mašiną. Tad paspartinau žingsnius link jo.

- Sveikas - Pasisveikinu su juo įlipus į automobilį.

- Sveika. - Atsako jis man taip pat su šypsena.

- Kaip jautiesi? Nerimauji? - Pasidomiu juo, prisiminusi, kad šiandien jam pokalbis dėl darbo.

- Gerai, ačiū. Taip, šiek tiek nerimauju, bet manau viskas turėtu būti gerai. - Pastebiu, kaip jis barbena pirštais į vairą. Uždedu savo ranką jam ant peties ir paglostau. Pakėlusi akis į veidrodėlį, sutinku jo žvilgsni ir išspaudžiu kuo didesne šypsena. Jis irgi man nusišypso, tik labiau akimis nei lupomis. Atvažiavus iki darbo vietos palinkiu Kristijanui sėkmės ir apkabinu jį pabučiuodama į žandą. Pastebėjusi, kad jo kaklaraištis netvarkingai ir negerai užrištas, užtrunku kelias minutes jį sutvarkydama. Jis niekada nemokėjo jo užsirišti. Nemanau, kad jis labai ir stengėsi išmokti. Kad ir kiek jį mokyčiau tai daryti.

Iš šono tikriausiai pasirodytu lyg išlydėčiau savo vyrą į darbą, o pati eičiau su išsipūtusiu aštuonių mėnesiu pilvu sėdėti namuose ir nieko neveikti, tik žiūrėti serialus ir valgyti ledus. Tiesa sakant prieš pora mėnesiu Elijana taip ir pagalvojo. Ji pamatė Kristijana atvežant mane į darbą ir atsisveikinant mes apsikabinom ir jis pabučiavo man į žandą. Ji pagalvojo kad aš tikrai ištekėjusi ir kad Kristijanas yra mano vyras. Dar toks sutapimas, jog aš ir Kristijanas nešiojam auksinius žiedus. Vieną iš jų jis man padovanojo septynioliktojo gimtadienio proga. Nuo to laiko aš jo niekada ir nenusiimu. Ir aš jam taip pat padovanojau panašu žiedą ir dar nei karto nesu mačius jo be to žiedo. Tai lyg mudviejų dalykas.