Tu Mano Prakeiksmas

Draugus laikyk arti...

Pagaliau išvažiuojame. Visą kelią prasnaudžiu. Pajautusi, kad jau esame kieme šiek tiek prasibudinu. Rafaelis su Ramiru išlipa ir pajaučiu šalia savęs atidaromas dureles. Atsegamas mano saugos diržas ir esu paimta ant rankų.

- Galiu paeiti pati, - sumurmu iš paskutiniųjų jėgu, bet jis man nieko neatsako.

Netrukus esu paguldoma į lovą. Jis numauna mano basutes ir užkloja. Nežinau kelinta valanda pabundu, bet už lango jau suteme. Guliu kurį laika ramiai žiūrėdama į lubas. Skruostu nurieda ašara. Dar viena ir dar. Iš niekur nieko pradedu kukčioti. Nors sienos čia storos, o Rafaelio miegamasis trečiame aukšte, užsidengiu delnu burna. Pradedu drebėti ir verkti iki tol kol trūksta oro. Susiriečiu į embriono pozą ir isikniaubiu į antklodę. Pagalvė permirksta nuo ištirpusių it snaigės vasarą mano ašarų.
Po kiek laiko vis dar nenusiraminus išslenku iš lovos ir drebėdamomis rankomis iš krepšio išstraukiu maža vaistų krepšeli ir radusi raminamųjų isimetu dvi tabletes į burną ir be vandens prariju.

Kitą dieną pusryčius darė Glorija. Juodaplaukė moteris. Griežtų veido bruožų, bet gan švelnaus charakterio. Galima pagalvoti, kad ji Rafaelio giminaitė. Rafaelio namuose nebuvo. Kaip ir kitą diena. Ir dar kitą. Paskutinėmis dienomis galvojau apie jį. Vis užmirštu, kad jis mane pagrobė. Net, jei jis man ir sakantys padedantis, negaliu išskysti. Gyliai pasąmonėje šmėsteli mintis apie tai, kad mane tokie jausmai užpuolė dėl mano pačios problemu. Kodėl taip jaučiuosi šalia jo. Kodėl taip jaučiausi prie Teo.

Rafaelis

Praėjo kelios dienos nuo apsilankymo pas Acosta šeima. Bet Patricijos žodžiai vis neišeina iš galvos, kai ji sužinojo, kad mes atseit susitikinėjame su Evandželina. Net jei ir pats tai žinojau.

" Štai problema, su kuria susiduria moterys, kai auga be tėvo figūros. Jos tai jaučia, kad susitikinėja su vyresniais vyrais. Jos tampa septyniolikos, aštuoniolikos metų ir jos pradeda žiūrėti į trisdešimties, trisdešimt penkerių metų vyrus. Ir jie tampa vyresniais ir vyresniais ir atsiranda vis didesnis metų skirtumas. Jos gyvena išgyvenimo režime. Joms reikia to saugumo ir komforto. Ir pokalbiai kuriuos randame labai nuobodžius iš mūsų tėvų apie paskolas, pinigų taupymą. Jie seksualizuoja tuos pokalbius, taigi kai jos girdi tai iš vyresnio vyro jos nustemba "Ak, jis toks atsakingas". Jos prie to nepratusios. Taigi, jos iš pradžių siekia to patyrusio vyro, bet kai jos pagaliau pasijaučia saugios ir jos turi pinigų ir pamiršta apie sauguma, tuomet jos ieško savo amžiaus vyrų. Tai lyg turėti saugu, tvirtą pagrindą, kai turi tėvo figūrą savo gyvenime, tuomet tu eini ir matai kas tave seksualiai traukia. Bet iki kol tu turi tą saugu pagrinda tu išgyvenimo režime, tu ieškai kas priverstu tave jaustis saugiai. Ne kas gali tave priversti jaustis, kas jus traukia. Taigi, jos maišo ribas tarp patrauklumo ir saugumo ir jos ieško vyresnio amžiaus vyrų, bet tuomet sukčiauja su jaunesniu vyru. Aš ja pažįstu, tu ne pirmas vyresnis vyras su kuriuo ji yra. Ji dar nėra tokia subrendusi, kad galėtu kurti šeimą. Geriau paleisk ją. Nešvaistyk savo brangaus laiko."

Nesiruošiu jos paleisti. Ne tada kai tiek ilgai jos laukiau, ir pagaliau likimas man ja atvedė...Kartu trenkdamas per veidą šlapiu skuduru. Net minties apie jos paleidima neturiu, bet man reikėjo nuo jos atsitraukti. Taigi, atsitraukiau kelioms dienoms išvykdamas į kitą žemyną. Italijoje turiu sudaryti sandėrį, kuris yra per svarbus, jog daryčiau jį nuotoliniu būdu.

- Rafaeli, kraujuoji, - taria man Kalijas. Pažvelgiu žemyn į savo kairį šoną žemiau šonkaulių. Pro marškinėlių medžiaga sunkiasi raudonas kraujas.

- Tikriausiai trūko siūlės, - susiraukiu.

- Vežti tave pas daktarą?

- Ne, nereikia. Važiuok tiesiai į oro uostą. Susitvarkysiu pats.

- Atleisk, nenumaniau, kad viskas taip pasisuks.

- Viskas gerai. Įpratau žiūrėti mirčiai į akis. - nuraminu draugą.

- Kitą mėnesį pas Romana, kaip visada? - įprastai toliau kalba jis.

- Žinoma. Beje, busiu ne vienas.

- Su moterimi? - Staiga nusisukęs nuo kelio ir žiūrėdamas į mano veidą su nuostaba paklausia jis.

- Galima ją ir taip pavadinti, - sumurmu.

- Nejaugi atsirado kas tave gali apvynioti aplink pirštą? - pasišaipo Kalijas.

- Kažkas panašaus, - pasikasau trumpais šereliais apžėlusi smakrą.

- Kaip visada mįslėmis kalbi. Na, jau nekantrauju su ja susitikti.

- O tu?

- Nesijaudink, aš turiu su kuo pažaisti. - nusijuokia jis.

Evandželina

Dienos eina miglotai. Klausinėjau Glorijos ar žino ką nors apie tai kur yra Rafaelis, bet ji man nieko nesako. Kartu su juo išvyke ir Maelis su Ramiru. Apsauginiai prie vartų tyli taip pat ir stovi kaip statulos. Bandžiau patyrinėti kambarius, bet visi buvo užrakinti. Taigi dienos ėjo nuobodžiai. Jo nėra visą savaitę. Glorija nakvoja jai skirtame kambaryje. Ji laikosi to paties pusryčių, pietų ir vakarienės tvarkaraščio. Net jam nebūnant namuose niekas nesikeičia...

Vėl sapnuoju. Vėl košmarą. Sėdžiu ant viršutinės laiptų pakopos ir klausausi rėkiančiu tėvų. Mažais pirštukais draskau plastikinės lėlės šviesius plaukus. Jie rėkia vienas ant kito. Mama beviltiškai dejuoja norinti dar vaikų, o tėtis bando ją raminti. Barniui sukantis visai ne jam palankiai pusei jis surėkia kodėl neužtenka manęs. Kodėl jai neužtenka manęs? Kodėl?

Pabundu nosį įbrukusi į pagalve. Įkvepiu gaivaus patalų kvapo. Pakeliu galvą ir apverčiu pagalvę kita puse. Vėsesne puse. Apsiverčiu ant nugaros ir perbraukiu rankomis per veidą. Ką aš čia veikiu? Ak, na kodėl gi aš čia? Tiesiog čia? Suurzgiu, o gal suinkščiu iš... Ko? Nevilties? Skausmo? Nuobudolio? Nesuprantu savęs. Norisi plaukus nusirauti ir staugti iš nežinomybės. Gal kažkam įkasti, kad ir kaip juokingai tai skambėtu. Noriu, kad man kažkas pasakytu ką daryti, nes aš nežinau... Jaučiuosi lyg nieko nežinočiau. Agghhhhh

Atsikeliu iš lovos ir nueinu į vonios kambarį. Nusimetu naktinius ir pasileidus duše šaltą vandenį palendu po juo. Visas oras palieka mano plaučius. Šalti vandens lašeliai kaip smailios adatos sminga man į kūna. Praveriu burna ir gyliai įkvėpiu oro. Neišbūnu net trijų minučių ir perjungiu į šiltą vandenį. Išjungusi vandenį iš plaukų išsispaudžiu kiek išeina vandens. Išlipu iš dušo kabinos ir apsivinioju kūną rankšluosčiu. Padedu rankas ant kriauklės kraštų ir kelias akimirkas stebiu savo atvaizdą veidrodyje. Negalvodama daugiau nueinu į kambarį palikdama šlapius pėdų pėdsakus. Iš krepšio išstraukiu žirkles ir grįžtu į vonios kambarį. Vėl priėjusi prie veidrodžio žiūriu į save. Perskiriu plaukus. Atskiriu plaukus priekyje. Likusius surišu, jog nesimaišytu. Pašukuoju ir įkvėpus pradedu kirpti plaukus. Trumpinu po truputi. Pagaliau gavusi vaizdą kurio maždaug norėjau, pradedu džiovintis plaukus. Išsišukuoju ir dar patvarkau savo plaukus truputi pakirpdama ir išlygindama. Nusikirpau trikampius kirpčiukus. (curtain bangs) Skirtumo labai didelio nėra, bet tai kažkas.