Tu Mano Prakeiksmas

Miesto turas

Morelija, Meksika.

Vakare man beskaitant knygą, pasibeldęs atėjo Rafaelis. Atnešė levandų arbatos.

- Padeda su nervais ir nuovargiu. - taria jis man artėdamas prie lovos.

Nervais... Jau galvoje susidarė vaizdas, kaip aš tą puodelį karštos arbatos užpilu ant jo galvos.

- Ačiū. - vis dėl to tariu jam padedant puodelį ant staliuko.

- Rytoj turėsiu laisvo laiko ryte. Jei nori galiu aprodyti miestą. Sakei, jog namuose darosi nuobodu. - jis sukrižiuoja rankas. Lyg pamatęs dulkių ant marškinėlių rankovės, perbraukia per ją.

- Gerai. - tik sumurmu po nosėje. Jis tik linkteli ir išeina.

Tęsiu savo knygos skaitymą toliau. Dažniausiai tik tai ir veikiu. Skaitau. Žinoma nesiskundžiu. Dažniausiai Rafaelis būna užsidaręs savo darbo kabinete. Dažnai užeina Ramiras su Maeliu. Su pastaruoju sutariu galbūt netgi labai gerai. Dažnai man būnant kieme ir žaidžiant su Šefu prisistato ir jis.

Su Rafaeliu visalaiką pusryčiaujame, pietaujame ir vakarieniaujame kartu. Jam tai šventas dalykas. Buvau keletą kartu neprisistačiusi laiku. Jis atėjo į mano kambarį man tai pranešti. Jei susiduriame ne prie stalo, o kur kitur, kartais nepagalvojusi vėl klausinėju apie savo viešnagę čia. Atsakymai būna visalaiką trumpi ir neigiami. Neabejoju, jog pradėjau eiti su jais jam per nėrvus, bet jis visalaiką išlieka ramus. Neužsidegą ir nepradeda rėkti. Tas jo ramumas netgi baisesnis už Teo prasiveržimus. Rafaėlis dėl to tampa nenuspėjimas. Nežinia kas sukasi jo galvoje. Kaip ir tas kartas kai jis uždarė mane voljere su Šefu.

Kitą rytą papusryčiavus su Rafaeliu, nueinu persirengti į patogesnius rūbus. Užsidedu baltą suknelę su skirtuku. Garbanotus plaukus susirišu į laisvą kuoduka. Pasikvepinu ir nueinu į sodą pasiimti Šefą.

Apėjusi namą, randu Rafaeli prie mašinos kalbantis su Ramiru ir Maeliu, kurie dabar yra man atsukę nugaras. Nepraleidžiu pro akis, jog jie turi užsikišę ginklus už kelnių diržų.

Rafaelis pamato mane pirmas. Jis vilki baltus šortus ir baltinius. Užsidėjęs akinius nuo saulės ant galvos.

- Nejaugi ruošiesi pasiimti šuni kartu? - paklausia jis manęs nustebęs.

- Taip - iškart tariu.

- Na jau ne. Jį paliksi namuose. Jis į mašina nelips. - kilsteliu antakius mesdama jam įšukį.

- Žinoma, jog lips.

- Ne. - Nukerta jis.

Akies krašteliu matau, kaip Maelis ir Ramiras išsišiepę nuo mūsų vaikiškų konfliktų.

Po penkių minučių mes visi pagaliau sulipam į mašinas. Pasirodo, jog Maelis ir Ramiras važiuos už mūsų.

O aš kartu su Rafaeliu ir žinomą Šefu.

Rafaelis gyvena Morelijos apylinkėse. Čia kaip mažas, slaptas kaimelis. Išvažiuojame iš kiemo pro vartus. Aplink laukai, kur auginama pupelės, javai. Dar už keletos kilometrų cukranendrės ir vaismedžiai, avokadų plantacijos. Dar kažkur veisiami galvijai. Pravažiavome ir skrybėlėtą fermerį, vedina pabalnotą žirgą. Viena kita didesnė ranča

Morelija - miestas vidurio Meksikoje, Guajangareo slėnyje; Mičoakano valstijos sostinė. Netoli miesto eina Meksiko-Gvadalacharos greitkelis, yra plentas į Lasaro Kardenaso uostamiestį.

Gražus miestas. Kaip ir visa Meksika, bet pavojinga.

Visa Meksika kenčia nuo narkotikų kartelių ir kitų organizuotų nusikaltėlių grupuočių, tačiau Mičoakanas - vienas nestabiliausių šalies regionų.