Tu Mano Prakeiksmas

Deja vu?

- Nagi, budinkis, miegančioji gražuole. - pajaučiu, kaip nuo manęs nuslysta pledas. Tiksliau jį nutempia Kristijanas.

- Dar penkias minutes - sumurmu vis dar apsimiegojusi.

Pajaučiu, kaip man ant veido krenta šalti vandens lašeliai. Juk negali ant manęs lyti? Aš po stogu. Kas čia dabar? 

Pasirodo jog gali. Tik "Lyja" iš Kristijano plaukų. Atsimerkusi matau virš savęs palinkusi Kristijana. Išsišiepęs žiūri į manę su savo tamsesnėmis dėl vandens, garbanomis, nuo kurių laša maži vandens lašeliai ant mano veido.

- Kelkis, laikas į darbą. - Jis išsitiesia ir nueiną prie spintos. Jam atsitraukus saulės spinduliai užpuola mano akis, susiraukusi nusisuku į kitą pusę.

Stebiu, kaip jis iš spintos tikriausiai traukiasi pasiimti marškinius. Jis vėl pusnuogis tik su smėlio spalvos kelnėmis. O pas jį nugaros raumenys gerokai išryškėjo. Arba aš tiesiog į tai ankščiau neatkreipiau dėmesio.

Atsikėlusi iš lovos nueinu į dušą. Po maždaug dešimt minučių išėjusi iš dušo susivynioju į rankšluosti. Išsivaliusi dantis suprantu, kad neturiu ką apsirengti. Tik vakarykščius rūbus. Nueinu į kambarį tik su rankšluosčiu. Ne pirmas kartas, kai jis mato mane pusnuoge. Yra matęs ir nuogą, bet tik dėl to, kad nebuvo kito pasirinkimo ir dar karta labai netyčia.

- Kristijanai, gal netyčia esu čia palikus savo rūbų? - Jis pasitvarkęs plaukus prieš veidrodi atsisuka į mane, vis dar būdamas tik su kelnėmis. Matomai sutrinka nuo vaizdo prieš akis. Nepadoriai elgiuosi stovėdama prieš jį pusnuogė tik su rankšluosčiu, bet juk negaliu dėtis vakarykščiu rūbų su kuriais buvau ir užmigusi.

- Ne, nesi. Bet aš apie tai pagalvojau, kol bėgiojau. - jis prieina prie lovos ir paėmęs paduoda man rausva suknele, kurios prieš tai nepastebėjau.

- Nuo kada tu bėgioji? - paklausiau jo. Ankščiau jis labiau prie knygų sėdėdavo arba programuodavo. Žinoma palaikė forma, bet ne taip.

- Jau kuris laikas iš tikrųjų.

- Aišku. Aš einu į vonia persirengti. - Bet vis dar stovėjau prieš jį.

-Aha. - atsakė vis dar nesuprasdamas ko laukiu. Bet greit susivokė.

- Ačiū. - Padėkojau, kai jis nusisuko.

- Rimtai? Evandželina, mes nebe paaugliai. - Tarė jis nusisukęs. - Jei pamatysiu ko dar nematęs duosiu eurą. - girdėjau jo juoką išeidama iš kambario.

- Kaip sekėsi vakar darbo pokalbyje? - Prisiminusi paklausiau apie tai Kristijano, kai jau judėjome link darbovietės.

Jis nieko neatsakė tik suspaudė lupas į tiesia linija.

Pasilenkiau į priekį ir pasisukau labiau į jį.

- Nejaugi nepriėmė? - Bet jis tik greit išsišiepė.

- Išdūrei mane - trenkiau jam švelniai per ranka ir abu prapliupom juoktis. - Sveikinu. Kada pradedi?

- Pirmadienį. - Atsisuko į mane šypsodamasis. Ah tos duobutės jo skruostuose. Vis nesuprantu, kaip jis vis dar vienišas.

Privažiavus darbo vietą, išlipu su Šefu iš automobilio. Kristijanas taip pat išlipa.

- Ačiū, už vakar.

- Nėra už ką. Juk žinai, kad aš visą laiką šalia. - Jis apkabino mane per liemenį ir aš apsivijau jį rankomis per kaklą. - Gali kalbėti su manimi arba ne, bet aš šalia. 

- Žinau. - Jis pabučiuoja mano kaktą ir įsėdęs į automobilį išvažiuoja.

Po pietų į savo kabinetą mane pasikviečia Henris.