Tikrovė. (Lt)

Part 3. Tamsa.

*Mane užplūdo keisti jausmai...*

*Harry Lewis vakarėlyje*

Ar jam tik tai ir te rūpi? Kad aš graži? Turbūt tikėjausi kažko daugiau...

Staiga jausmai jam išblėso...

-Em? Ar tu man ką nors atsakysi?

Norėjau pasakyt, kad ir jis man patinka, bet negalėjau... Tai jau buvo praeityje...

-Aš... Aš negaliu..

Atplėšiau savo ranka nuo jo ir pabėgau.. Jis paliko ten stovėti visiškai nesupratęs kas čia įvyko, aš irgi tokia buvau. Bėgiojau po visą vakarėlį, kad tik surasčiau Jess ir Tomį.

-Pagaliau, štai kur jūs...

-Em? Kas nutiko?? Ar viskas gerai?

-Per daug klausimų. Nežinau kaip jūs, bet aš dingstu iš čia.

-Bet kodėl? Ar tai dėl Harry? Jis kažką pasakė ar padarė ne taip?

Neatsakiau jiems, tiesiog išėjau.

-Em! Em palauk!

Girdėjau juos šaukiančius mano vardą, bet taip pat girdėjau ir Harry balsą šaukianti mane... Tiesiog ėjau į priekį neatsigręždama atgal. Per visą triukšmą negirdėjau savo minčių. Bėgau, ėjau, skubėjau namo kaip tik galėdama greičiau. Pagaliau ištrūkau į lauką. Muzika grojo taip garsiai, kad net nesusimasčiau bėgdama per gatvę apsidairyti ir staiga mane užplūdo tamsa...

Pabudau kitą rytą. Apsižvalgiau.

-Ar aš ligoninėje?

Atrodė lyg galva plyštu perpus.

-Taip mažyle, tu ligoninėje.

Atsisukau į balsą, o ten, prie manęs, sėdėjo tėtis.

-Kas nutiko?

-Tau viskas bus gerai Em, daktarai sako, kad tau lūžo koja, bet po trijų savaičių ji sugys.

Lūžo koja?? Dar geresnės vasaros pradžios būti negalėjo...

-Kaip dėl...

-Džo ligoninės valgykloje, visą naktį budėjo prie tavęs, liepiau jam nueiti pavalgyti ir pailsėti.

-Džo grįžo?

-Taip. Tai turėjo būti staigmena tau vakar vakare. Bet žiūrėk kur mes dabar.. Ką tu sau galvojai? Sakiau, kad nereikėjo eiti į tą vakarėlį!

-Bet tėti..

Jis pertraukė mane.

-Jokių bet Em! Tu..

Pertraukiau jį.

-Kaip aš galiu užaugti jei tu mane visada taip saugai? Man greitai 17metų, o aš vis dar penktadienio vakarus leidžiu namuose, viena, užsidariusi kambarį. Tėti, nori tu to ar ne, aš vis tiek išvyksiu kaip Džo į koledžą ir tu to nepakeisi..

Džo įėjo į palatą.

-Jūs vėl pykstatės?

-Džo! Broliuk!

-Aš irgi tavęs pasiilgau mažoji sesute... Tėti?

-Taip Džo?

Įdėmiai klausiausi ką jis pasakys.

-Ar daktaras nesakė, kad Emai reikia poilsio?

-Taip, bet..

-Jokių bet tėti! Juk nenori, kad jai pablogėtu? Eik, dabar tu pailsėk.

Tėtis išėjo.

-Ačiū broliuk.

-Nėra už ką Ema. Tai kas ten vakar nutiko tau?

-Aš buvau vakarėlį.. Daugiau neatsimenu..

Aš melavau jam. Viską kuo puikiausiai atsimenu, nenorėjau jam to pasakoti.

-Na nesvarbu tada. Pailsėk sesute.

-Gerai... O Džo??

-Taip?

-Kaip Jess su Tomiu?

-Jie buvo čia atėję, bet į palatą įleidžia tik šeimos narius...

-O ar jie išvyko į tą kelionę?

-Ne.. Em? Jie galvoja, kad tai jų kaltė.. Tai, kad tu susižeidei..

-Bet tai ne jų kaltė!

-Bet..

-Džo! Tai ne jų kaltė!

-Gerai, nusiramink Ema. Galėsi su jais susitikti, kai išeisi iš ligoninės.

-Tai ne jų kaltė...

Pasakius tai net nepajaučiau kaip užmigau...

Džo užklojo mane mamos numegzta antklode. Ji buvo tokia švelni, tokia šilta ir minkšta...