Tikrovė. (Lt)

Part 6. ?

*Skambutis*

-Klausau...?

Ir staiga kažkas padėjo ragelį. Patraukiau savo iPhone nuo ausies ir žiūrėjau kol nežinomas numeris pradings iš ekrano, o kai jis dingo iškart ėjau į ''Žurnalus'', kad peržiūrėčiau tą nežinomą numerį, bet jo neatpažinau.. Mano galvoje iš kart pradėjo kilt klausimai ''Kas ten galėjo būti?'', ''Ko jai arba jam iš manęs reikėjo?'', ''Kodėl jis arba ji padėjo ragelį?'' ir t.t... Mano mintis pertraukė rakinamų durų garsas. Ten buvo tėtis. Tikriausiai grįžo pavalgyti pietų.

-Sveika Em.

-Labas tėti.

Žiūrėjau į savo iPhone ir lipau laiptais aukštyn. Nežadu būti kambaryje kuris yra netoli jo darbo kambario.

-Ar pavalgei?

Staiga išgirdau jo klausimą.

-Taip tėti, pavalgiau. Nereikia apsimesti, kad tau rūpi.

-Bet man rūpi. Na jei pavalgei tai eik krautis lagaminų...-staiga nutilo ir nuėjo į virtuvę.

-Lagaminų? O kam?- Pasakiau tyliu balsu, o jis neišgirdo.

Greitai lipau laiptais žemyn ir bėgau į virtuvę. Pačiupau jį už rankos.

-Tėti! Kam tų lagaminų?!

-Tam nes mes išvykstame.

-Ar tai dėl vakar? Jei tu supykai ir nori išvežti mane į kaimą tai tada labai atsiprašau...

-Ne Em, mes vykstame ne pas močiutę. Pas močiute nereikėtu lagaminų.

-Tai kur??

Žiūrėjau kaip jis skaičiuoja pinigus ir deda juos į piniginę.

-Eik ir susidėk rūbus.

-Nors pasakyk kur vykstame, kad žinočiau kokius rūbus dėtis..-Bandžiau išpešti iš jo kur mes vykstame.

-Dėkis visokius šortus ir t.t. Ten bus šilta.

Tik tiek?? Net nepasakė kur vyksime... Susiraukiau ir lipau laiptais aukštyn, kad susidėčiau tuos lagaminus..

-Nesiraukyk.

Išgirdau jį šaukiant. Po mažiau nei minutės buvau savo kambaryje.

-Ką man dėtis?-Pagalvojau ir nuėjau prie spintos.

Atvėriau spintos duris ir įėjau į ją. Taip, įėjau į ja. Ji buvo didžiulė, beveik kaip mano pusę kambario.

Iš lentynų apačios išsitraukiau didelį, su Britanijos vėliavą lagaminą ir jį atsegiau. Jame nieko nebuvo. Pradėjau į jį kyšti rūbus kuriu tikriausiai net nenešiosiu. Palikau lagaminą gulėti spintoj ir nuėjau į kambarį, kad susidėčiau makiažą. Grįžau į spintą, kad įsidėčiau makiažo ''maišelį'', bet lagamine vietos jau nebebuvo... Staiga pradėjau mėtyti rūbus iš jo ir išgirdau tėčio balsą mano kambaryje.

-Jau baigei?

Gal jis juokauja??

-Ne, tėti, dar nebaigiau.

-Na, turi visą dieną. Išvykstame ryt 7ryto.

-Net nepasakysi kur vykstame?

-Ne, tai staigmena.

Pažiūrėjau į jį ir su pykčiu nusišypsojau. Atsisukau į lagaminą, o ten vis dar nebuvo pakankamai vietos. Staiga prisiminiau, kad dar net batų neįsidėjau. Išsitraukiau iš po lentynų tokį pat lagaminą tik truputi mažesni ir pradėjau krauti batus ir kitą šlamštą kurio man gal ir prireiks, bet tikriausiai, kad ne.

Pagaliau lagaminai buvo sukrauti. Nubėgau prie lovos ir pažiūrėjau į telefoną. Nei skambučių nei žinučių nebuvo, taigi nusprendžiau parašyti Jess.

''Tėtis vežasi mane ryt į paslaptingą kelionę. Norėjau, kad žinotum. Kada grįšiu irgi nežinau, tik žinau kada išvykstame.''

Iškart gavau jos sms.

''Supratau Em, jums to reikia! Pasilinksmink.''

''Koks dar 'pasilinksmink'? Kam gali būti smagu su tėčiu??''

''Tau bus!''

Pradėjau juoktis.

''Tikiuosi.''

''Gal man atlėkti pas tave?''

''Gali, jei tik noro turi.''

Pokalbio pabaiga. Po 30min ji sėdėjo pas mane ant lovos. Mes kalbėjomės apie tą paslaptingą kelionę ir dar papasakojau jai apie tą skambutį. Ji patikrino savo telefoną, bet tokio numerio irgi neturėjo, taigi abi likome nesupratusios... Tiek užsikalbėjom, kad net nepastebėjom kai sutemo. Jau buvo 21h. Išlydėjau Jess pro duris ir atsisveikinau su ja.

-Susitiksim kažkada!

-Susitiksim kažkada!!

Įėjus atgal į namą iškart lipau į savo kambarį. Susitvarkiau ką reikėjo ir nuėjau į vonią ruoštis šventam miegui. Kai grįžau į kambarį pamačiau ten stovintį tėtį. 

-Pasibelst nereikia?

-Atsiprašau, bet čia mano namai. Jau susiruošei?

-Taip tėti, jau.

-Tada labanakt. Pakelsiu tave 5h ryto.

-Ryto?? 5h??

-Taip. Juk skrisim lėktuvu. Oro uoste turime būti 1h prieš skrydį.

-...

-Labanakt Em.

-Labanakt...