Tūkstančio svajonių miestas

♤5 skyrius

- Jokia čia paslaptis,- pyktelėjo Andrėja. - Apie tai žino visas Tausendrymas.

- Na ir kas,- apdovanojo ja šypsena Maksatas. - Aš tik bandau pratęsti mūsų pokalbį.

- O gal aš to visai nenoriu!

- Tai padainuokime.

Andrėjai nepatiko pasiūlymas, bet ji norėjo, kad Maksatas eitų savo keliais. Dėl šios priežasties mintyse išsirinko NAYEON "NO PROBLEM (Feat. Felix of Stray Kids)". Kūrinys buvo saldus ir apie meilę. Be to Maksatui turėjo tekti mažytis Felix Yongbok Lee (geriau žinomo kaip tiesiog Felix) atliekamas fragmentėlis. Bet dainos problema buvo ta, kad Andrėja turėjo atlikti Im Na-yeon (grupės "Twice" narė, žinoma kaip Nayeon) kūrinio dalį. O tai buvo didžioji dainos dalis plius dainavimas su Maksatu vienu metu.

- Jei padainuosiu drauge su tavimi, ar nuo manęs atstosi?- pasidomėjo rudaplaukė.

- Leisk pagalvoti,- apsimetė svarstantis Maksatas. - Jeigu kalbi apie šiandieną, tada taip. Mes suksime skirtingais keliais.

Andrėja nieko kito nesitikėjo iš mulkio Maksato.

- Gerai, tinka,- nenoriai sutiko Andrėja.

Staiga jos veidas įgavo klastingą išraišką:

- Dainuosime "No problem".

Mergina tikėjosi, kad išgirdęs dainos pavadinimą Maksatas supyks ir pasius ją ten, kur vėžiai žiemoje, bet, regis jos pasirinkimas jam patiko. Ir jis visai nenorėjo keisti kūrinio.

- Bus smagu pasiklausyti tavo balso.

Tai išgirdus Andrėjos skruostai raustelėjo. Trumpą akimirką ji patikėjo, kad tikrai neturėjo jokių problemų su meile. Bent jau taip buvo, kol ji nenusileido ant žemės ir prisiminė, kad visa tai tik žaidimas. Viena daina ir Maksatas bent trumpam paliks ramybėje. Jeigu pasiseks įvyks kokia nors katastrofa ir jis mirs, bus nušluotas nuo žemės paviršiaus, o jos širdis liks saugi. Tada Andrėja grįš į savo klaikiai nuobodų gyvenimą, kurį praskaidrins tik Zoelijos tauškalai, knygos ir korėjietiška muzika.

- O man ne,- nors ir stengėsi įgelti, bet jai nepavyko.

Vietoj to, kad supyktų Maksatas nusiuntė jai oro bučinį ir palinkėjo sėkmės.

Andrėja nuo to pasijuto, tik dar nesmagiau. Jai ėmė atrodyti, kad ne Maksatas, o ji pati ims ir susimaus. Prisidarys gėdos ir nežinos net kur akis dėti.

- Ir tau sėkmės,- nenuoširdžiai palinkėjo jam sėkmės Andrėja.

Ir jie pradėjo dainuoti.

Andrėja buvo teisi. Jos balsas visiškai netiko kūriniui. Visa laimė, kad nevyko "Muzikinė kaukė", nes jų pasirodymas būtų surinkęs tik du balus.

Keista, kad Maksato balsas skambėjo maloniai. Nors jis nepasiekė tokių žemų natų kaip Felix, bet dainai kažkodėl tiko. O gal taip tik atrodė Andrėjai? Juk ji dievino Maksatą.

- Gražiai dainavai,- pagyrė ją Maksatas.

- Nemeluok,- tarė Andrėja,- žinau, kad mano balsas skambėjo siaubingai.

Jis nemelavo. Maksatui iš tikrųjų patiko Andrėjos balsas. Nors skambėjo netobulai ir niekuo nepriminė Nayeon, bet vis tiek jį užbūrė taip stipriai, jog jis panoro dar sykį pabučiuoti Andrėją. Tik šį kartą ne prieš kameras. Norėjo tai padaryti paslapčia, bet nedrįso tampyti katino už ūsų.

Andrėja troško to paties, bet tai pat nežengė lemtingo žingsnio. Gal tiesiog nedrįso? O gal laukė, kol Maksatas imsis veiksmų? Bet jis nieko nedarė, ir jiedu tik stovėjo it mulkiai žvelgdami vienas į kitą ir skęsdami akių gelmėse. Nors tai truko tik kelias akimirkas, bet jiems prilygo amžinybei. Skęsdama jo akių rudumoje Andrėja prisiminė, kad prieš kelias naktis sapne nepažino Maksato ir jį pavadino Džanu. Tas vardas buvo visai kaip iš Sakurhea kadaise jos skaitytos istorijos "Kelias, vedantis į nežinomybę" veikėjo, oro valdytojo. Dar jis priminė kadaise žiūrėtą turkišką serialą, kuriame jis buvo rašomas Can, o tarėsi kaip Džan.

- Nemeluoju ir žinau, ką sapnavai.

Andrėja buvo pamiršusi, kad tuomet, kai matydavo Maksatą, jis matydavo ją ir sapnuodavo tą patį sapną.

- Ne gi negalėjai apsimesti nieko nežinantis apie jį?- paklausė Andrėja.

Per nelemtus jo žodžius nuostabi akimirka buvo prarasta. Jos svajinga nuotaika akimirksniu išgaravo ir širdį vėl užplūdo niūruma.

- Ne, negalėjau,- prisipažino Maksatas. - Neliūdėk dėl neįvykusio bučinio. Mes būtinai pasibučiuosime kitą kartą.

Jo žodžiai privertė Andrėją išrausti. Ji pasimetė, nežinojo nei ką daryti, nei ką sakyti.

- Pasimatysime kitą kartą,- pažadėjo jis.

Bent jau Maksato žodžiai nuskambėjo kaip pažadas.

Galiausiai Andrėjos svajonė išsipildė, ir jis paliko ją vieną. Tik tada ji suprato, kad troško visai ne to. Ji norėjo, kad Maksatas grįžtų ir žengtų tą lemtingą žingsnį. Bet jis negrįžo, tik mintyse pažadėjo priesaiką ištesėti kur nors geresnėje vietoje ir visai kitomis aplinkybėmis. Tai supykdė Andrėją. Šį kartą ji įniršo ant savęs, kad troško dar vieno bučinio. Siuto, jog niekaip negalėjo pamiršti žaviojo nedorėlio ir širdžių daužytojo Maksato Kimo. Jeigu pasaulyje egzistavo mielų blogiukų kategorija, tai vieno iš jos narių vardas prasidėjo m ir pasibaigė s raide. Tiesiog Andrėjai Maksatas atrodė siaubingai mielas. Matyt jos piktadarių radaras visai sugedo, jeigu priešą palaikė draugu! Bet kad ir kaip ji stengėsi, neįstengė priversti save nekęsti. Galėjo tik mylėti ir griaužti save, kad niekaip neįstengė pažabotų šito jausmo. Tas jausmas jai priminė kadaise girdėtą Jessica Shy dainą "Dėl tavęs". Dėl savo pražūtingų jausmų ji buvo pasiryžusi velniškai rizikuoti. Bet blogiausia, kad to troško iš visos širdies. Prieš tokį jausmą niekaip nepakovosi, gali tik jam pasiduoti ir leistis blaškoma į visas puses lyg vėjo lankstoma nendrė. Būtent taip jautėsi Andrėja. Kuo labiau priešinosi, tuo labiau norėjo užnuodyto vaisiaus. Šiai situacijai galėjo sau pritaikyti kitą Jesicca Shy kūrinį "Nieko nieko". Nors abi dainos buvo labai gražios, bet simbolizavo kitus dalykus. Viena - amžiną meilę, dėl kurios ryžtumeis net mirti, o antra - apsėdimą, aptemdantį protą. Bet visu blogiausia buvo tai, kad Andrėja juto abu šiuos jausmus kartu.