Tūkstančio svajonių miestas

♤4 skyrius

Bučinys Maksatui priminė Taemin dainą "Black Rose". Andrėja buvo tokia viliojanti, kad jam buvo visai nesvarbu, jog tie nelemti jausmai užvaldę širdį jį sužeis. Maksatui buvo svarbu paskęsti jausme, pajusti jos lūpų skonį, iš tikrųjų, o ne mintyse bučiuoti. Bet visą romantišką sceną sugadino jo kvaili žodžiai pasakyti žurnalistams. Taukšdamas nesąmones jis prisiminė Aistės Smilgevičiūtės ir grupės SKYLĖ dainą. Gerai žinoma daina nubloškė jį į praeitį, ir privertė prisiminti kaip pernai vos neprarado Andrėjos.

Mergina kažkokiu būdu įstrigo tarp gyvybės ir mirties. Ji girdėjo visas šio pasaulio ir ateivių kalbas vienu metu. Viskas maišėsi tarp tarpusavyje. Andrėja kalbėjosi su kažkokiomis dvasiomis, kurias vadino jomis, matė mirties laikrodį, kažkodėl jai primenantį Veneciją. Nors buvo daugybė pasiklydusių sielų ji prisirišo prie kažkokios prancūzės kalbančios ukrainietiškai. Bent jau jai taip atrodė būnant komos būsenos.

Andrėja vienai nakčiai tapo Olivija Rodriges. Troško nubusti kaip ji ir sutikti garbanės mylimąjį.

Nors nežinojo kaip mergina iš tiesų atrodė, bet mintyse ją regėjo su garbanotais, ilgais plaukais.

Olivija pabudo ir grįžo pas savo mylimąjį ir miražas išsklaidė. Tik nubudusi iš komos Andrėja suprato, kad nebuvo jokios Olivijos ir ji negalėjo pakeisti likimo, tapti kažkuo kitu. Ji vis dar buvo ta pati imigrantės ukrainietės ir korėjiečio duktė. Bent jau taip ji sakė Maksatui. Jis nežinojo ar tai buvo tiesa, bet tą kartą, kai nežinomybės skraistė nukrito ir jis pirmą kartą išvydo Andrėjos atvaizdą pamilo ją dar karščiau. Įsimylėjo taip stipriai kaip tik įmanoma mylėti nepažįstamą merginą iš savo svajonių ir pokalbių mintyse. Kad ir kaip stengėsi užsimiršti kitų moterų draugijose, bet jausmai niekur nedingo. Galėjo mylėti iš tolo. Laikas bėgo ir bėgo... Kol galiausiai prieš mėnesį karnavale jis išvydo ją. Nuo tos akimirkos prasidėjo tikra meilės istorija. Nors viskas buvo gražu lyg pasakoje, bet jis nedrįso brautis į jos gyvenimą, nes turėjo koncertuoti Tausendryme su grupe ir šiaip truputį prisibijojo, kad jiems galėjo nepavykti. Nedrąsusis Hideo ir to elgėsi drąsiau. Jau kitą dieną sužinojęs Zoelijos numerį paskambino jai ir pakvietė į pasimatymą. Nors juodu buvo visai nepažįstami, bet judviejų meilės istorija vyko greitai. Maksatui teliko pavydėti savo geriausiam draugui laimės.

Išsilaisvinęs iš prisiminimų verpeto Maksatas grįžo į dabartį.

- Mums abiem patinka šis kreipinys,- bandė išsisukti iš nemalonios padėties Maksatas.

- Kiek laiko judu pora?- paklausė žmogus, kurį Andrėja praminė Halku.

- Mėnesį,- ne nemirktelėjęs pamelavo tamsiaplaukis. - Su Andrėja susipažinome per karnavalą.

Abu žinojo, kad tai ne tiesa. Jiedu jau buvo pažįstami, nes buvo susieti mistišku ryšiu. Bet juk tokių dalykų niekas nepuola pasakoti žurnalistams. Trūksta tik to, kad šie apie tai papasakotų visam pasauliui ir paaiškėtų, kad Andrėja vartojo metus vaistus, saugančius ją nuo panirimo į letargą. Būsenos, kurią ji vadino tarp gyvybės ir mirties. Norėdama prisiminti tai, ką teko išgyventi ji klausydavosi "Jūržolių šokį". Ta daina jai priminė gyvenimo trapumą ir tai, kad trūko visai ne daug, jog iš tikrųjų mirtų. Tai pat svaiginanti ir hipnotizuojanti muzika gražindavo į praeitį. Kartais ji iki skausmo ilgėdavosi Olivijos. Niekada nematytos merginos ir troško ja tapti, nes ši buvo turtingesnė ir gražesnė. Mintyse Andrėja Oliviją regėjo lyg fėją ar angelą, nužengusį iš dangaus. Bet kas naktį užmigdavo ir kiekvieną rytą keldavosi... Vis tiek liko ta pati Andrėja. Vargšelė, gyvenanti klaikiai nuobodų gyvenimą ir bijanti patirti pokyčius. Bet štai per tą kvailį Makstatą jos kasdienybė įgavo kitokį, nemalonų atspalvį. Per kvailą bučinį ir interviu ji netyčia taps garsenybe!