Tūkstančio svajonių miestas

♤9 skyrius

Draugės dar kurį laiką kalbėjosi, kol galiausiai susimokėjusios už pirkinius išsiskirstė. Zoelija tikėjosi, kad Hideo greitai jai paskambins ir praneš kaip jiems sekėsi koncertas, o Andrėja priešingai - nesitikėjo sulaukti iš Maksato jokios žinios. Nors jis jai siaubingai patiko, bet vis dar jį laikė mulkiu, su kuriuo nenorėjo turėti nieko bendro. Dėl to Andrėja jautėsi lyg paauglė, nežinanti, kuriuo keliu žengti. Ką pasirinkti? Gyvybę ar mirtį? Toks jos buvo meilės trikampis. Nors ji troško, kad viskas kuo greičiau pasibaigtų, bet per ne lyg mylėjo gyvenimą. Kad ir koks jis netikęs, bet brunetė vis tiek norėjo gyventi. Tai pat ji troško mylėti ir būti mylima. Ir lyg tyčia pats likimas nutarė pasišaipyti iš jos suvesdamas su kažkokiu vėjavaikiu.

Ši apgailėtina situacija Andrėjai kažkodėl priminė KAI dainą "Say you love me". Mintyse suskambus gerai jai žinomam kūriniui ji įtraukė jį į norimų pasiklausyti dainų sąrašą. Staiga ją išblaškė gautos žinutės garsas. Nors ir ne itin noriai, bet ji perskaitė žinutę nuo Maksato.

Gal galime mūsų pokalbį perkelti į kitą dieną. Dabar negaliu su tavimi kalbėtis, nes tuojau vėl turėsiu lipti ant scenos.

Andrėja labai norėjo sudėti visus taškus ant i kuo įmanoma greičiau, bet ką ji galėjo padaryti, jei dabar vyko koncertas.

Ji ketino grįžti namo ir pasiklausyti muzikos prieš imdama į rankas knygą, bet netikėtai apsigalvojo ir patraukė pasivaikščioti. Andrėja tiesiog norėjo pabūti viena ir surikiuoti mintis. Tikėjosi, kad nuo to bus lengviau paleisti Maksatą. Bet kuo ilgiau galvojo apie tai tuo labiau jai skaudėjo širdį ir norėjosi neįmanomo. Kad ir kaip beprotiškai tai skambėtų ji norėjo ateities su mylimuoju. Tas besaikis troškimas vertė brunetę judėti į priekį ir kovoti su vidiniais demonais, šnabždančiais, kad gana jau kovoti ir turėtų pasiduoti. Tik ta kova ir saugojo ją nuo beprotybės.

Andrėja klaidžiojo siauromis gatvelėmis be jokio tikslo, kol pasaulį aptraukė sutemos, tik tada ji nusprendė eiti namo.

***
Kitą dieną ji tikėjosi, kad niekas nesutrukdys pasikalbėti su Maksatu ir viską užbaigti. Kad parepetuotų mintyse sukurtą kalbą nuėjo prie seno atrakcionų parko ankščiau. Bet tai menkai padėjo, nes vos išvydus žavų ir velniškai pavojingą tamsiaplaukį visi žodžiai išgaravo iš atminties.

- Labas,- pasisveikino ji.

- Labas,- atsakė jis,- man labai gaila, kad vakar nepavyko pasikalbėti.

- Tai pasikalbėkime šiandien,- pasiūlė Andrėja.

- Gerai,- sutiko Maksatas.

Kadangi visas ankstesnis pasiruošimas nuėjo velniop Andrėja nusprendė kalbėti trumpai ir aiškiai.

- Visa tai, kas mus sieja turi liautis.

- O kas mus sieja?- pašnekovas vaidino nieko nesupratusį. - Ar taip sunku prisipažinti, kad manęs geidi?

Andrėjos skruostai išdavikiškai užsiliepsnojo.

Juodu siejančią trauką ji būtų įvardijusi kitaip, nes ji buvo nesusijusi su geismu. Na, bent ne visai. Tai buvo labiau meilė nei aistra. Nes jeigu tai būtų buvusi aistra, Andrėja nebūtų bijojusi Maksato.

- Tu klysti,- pamelavo mergina.

- Tada įrodyk ir aš daugiau nebelįsiu prie tavęs.

Už vis labiausiai ji šito troško, todėl nusprendė rizikuoti.

- Kokio įrodymo tau reikia?

- Pavyzdžiui bučinio,- pasiūlė Maksatas. - Įrodyk, kad tau šlykštu mane bučiuoti ir aš pasakysiu žurnalistams, kad mudu išsiskyrėme.

Su lig kiekvienu jo pasakytu žodžiu jai buvo vis sunkiau atsispirti norui rizikuoti.

- Na, gerai,- sutiko ji ir priėjo arčiau.

Tada pasistiebė ir jį pabučiavo. Tik tai neišsprendė jos problemų, nes bučiniui pasibaigus ji troško daugiau.

- Iš to kaip karštai mane bučiavai sprendžiu, kad tau tai patiko taip stipriai, jog norėtum tai pakartoti.

Jo akyse šoko velniukai. Ir tai jai patiko. Kaip ir ta plati šypsena. Bet ugningoji jos prigimties pusė kuždėjo, kad turėtų tam mulkiui skelti antausį. Tik ji nežinojo už ką. Juk pati ji pabučiavo, mėgavosi lūpų šokiu... Tai kaip po velnių galėjo skriausti tą, kurį įsimylėjo? 

- Net nenumanai, ko aš trokštu.

- Ar gi?- kilstelėjo antakį Maksatas. - Tuomet parodyk man.

Nors ir labai norėjo, bet užsispyrėlė daugiau neketino jo bučiuoti.

- Negaliu,- prisipažino ji.

- Nes tu bijai.

Skaudi tiesa jai smogė tiesiai į paširdžius. Akyse kažkodėl ėmė kauptis ašaros. Taip kartais nutikdavo, jeigu kas nors užkliudydavo skaudžią vietą arba supykdydavo.

- Atsiprašau,- tyliai pasakė Maksatas. - Nesiekiau tavęs pravirkdyti, tik norėjau, kad pažvelgtum tiesai į akis.

Jis nesupykdė, tik parodė tai, ką ji nuo savęs slėpė. Būtent todėl neturėjo už ką atsiprašyti, bet atsiprašė.

- Gal verčiau pasivaikščiokime,- pasiūlė nusišluosčiusi akis į servetėlę Andrėja.

Nors jos pasiūlymas nustebino Maksatą, bet jis sutiko paklajoti po seną atrakcionų parką.

Galbūt tai buvo netinkama vieta pasimatymui, bet jiems patiko tyrinėti senas karuseles ir pasakoti vaikystės istorijas. Nors netoliese buvo naujas atrakcionų parkas, bet jiems labiau patiko senasis, nes jame vaikystėje praleido daugybę vasaros valandų. Tikras stebuklas, kad jiedu nesusitiko čia vaikystėje ir nepamilo vienas kito.

- Tai gi tau patinka cukraus vata,- tarė Maksatas.

- Aš sakiau, kad vaikystėje patiko,- pataisė jį Andrėja. - Dabar jau nebe.

- Iš kur žinai?- nustebo Maksatas. - Ar jos ragavai?

- Ne,- prisipažino ji.

- Tai lengvai galima ištaisyti.

- Ir kaip gi?

Maksatas minutėlę pagalvojo ir tarė:

- Nueikime į naująjį atrakcionų parką.

Išgirdusi jo pasiūlymą mergina net pasimetė. Viena buvo kalbėtis su juo apie vaikystę, o visai, kas kita eiti į pasimatymą. Nors ir šis pasivaikščiojimas priminė pasimatymą, bet brunetė to nelaikė tikru pasimatymu. Juk tai tebuvo paprasčiausias pasivaikščiojimas.

- Sutinku, bet su tik su viena sąlyga,- galiausiai sutiko Andrėja.

- Ir kokia ji?- paklausė vaikinas.

- Būsime tik mudu. Nebus jokių naujienų ištroškusių žurnalistų.

- Gerai, aš sutinku.

Galbūt per greitai Maksatas sutiko, bet Andrėjai tai buvo nesvarbu. Ji troško tik įsitikinti, ar cukraus vatos skonis buvo toks pats kaip vaikystėje ir maloniai praleisti popietę.