Tūkstančio svajonių miestas

♤8 skyrius

Būti pas gydytoją Andrėjai buvo tikras košmaras. Jai vėl teko atsakinėti į tuos pačius klausimus apie savo savijautą. Nors ji sakė tiesą, bet vis tiek bjaurieji vaistai buvo išrašyti. Lyg jie galėtų kažką pakeisti ir išgelbėti jos gyvybę. O juk jai reikėjo tik Maksato. Jeigu kas ir galėjo ją išgelbėti, tai tik jis. Jo meilė galėjo išgydyti jos sielą. Tik reikėjo surasti jį visai kaip toje kažkada girdėtoje Roko Yan dainoje "Surask mane". Tik jai reikėjo surasti ne dingusią merginą, o vaikiną. Tą, kurį mylėjo labiau už gyvybę. Nors reikėjo parašyti tik žinutę ir jis būtų akimirksniu atlėkęs, bet ji nesiryžo rašyti.
***
Perskaičius šimtąjį "Užkerėto dvaro" puslapį Andrėja nusprendė pravėdinti galvą klausydamasi mylimos muzikos. Tai pat ji bandė rašyti dienoraštį, kuriame pasižymėdavo svarbiausius gyvenimo įvykius. Kad ir neseniai įvykusi pokalbį su Maksatu. Nors ji žodis į žodį neatpasakojo judviejų pokalbio, bet viską parašė pakankamai detaliai, kad vėliau viską suprastų. Po to pavalgė ryžių plovo ir grįžo prie skaitymo. Praleido dieną kaip pasakytų Zoelija klaikiai nuobodžiai. Bet jai buvo nesvarbu. Svarbiausia, kad smagiai praleido laiką.

Naktį ji sapnavo košmarus. Viename ji matė kaukolinį laikrodį ir turėjo kažkur bėgti, o kitame ją persekiojo vaiduokliai. Abu sapnai baigėsi nelaimingai. Pirmajame ją pražudė iš kažkur atsiradusi lavos upė, o antrajame - surijo pietums kažkoks demonas. Galiausiai ji pabudo išpilta šalto prakaito ir noro kam nors išsipasakoti. Mamai ji negalėjo papasakoti apie keistus sapnus, nes ji tik būtų pasijuokusi, o Zoelija nakvojo pas Hideo. Maksatui Andrėja nesiryžo skambinti, nes jai vėl stigo drąsos. Bet taip stipriai to norėjosi, jog net skaudėjo.

"Gana, aš įveiksiu savo baimę ir parašysiu jam žinutę." - tarė ji pati sau.

O po to surinko tekstą mums reikia pasikalbėti ir išsiuntė žinutę.

Netrukus gavo atsakymą, kad jie galės susitikti po pusvalandžio. Kadangi jai tiko jo nurodytas laikas, nuskubėjo ruoštis.

Ji tikėjo, kad tai bus paskutinis kartas, kai matys Maksatą ir šį kartą užteks drąsos pabaigti savo kančias. Bet tas mulkis taip ir nepasirodė. Pralaukusi pusvalandį ledainėje ji sužinojo, kad šis skubiai su grupe buvo iškviestas koncertuoti. Apie tai nežinojo net Zoelija. Jai tai pat tai buvo nemaloni staigmena. Abi nelaimingos draugės nutarė susitikti ledainėje ir suvalgyti po mėgstamą porciją ledų.

- Na ir kaip tau sekasi su Maksatu?- paragavusi braškinių ledų paklausė Zoelija.

- Niekaip,- trumpai atsakė Andrėja.

- Gal galėtum paaiškinti, ką reiškia tas tavo niekaip, juk net kvailiui aišku, kad tarp judviejų kažkas vyksta.

- Aš vis bandau tam mulkiui paaiškinti, kad jis nieko iš manęs nesitikėtų, bet Maksatas vis tiek kažko nori.

- Na širdžiai, juk neišsakysi.

Draugės žodžiai Andrėjai priminė seniai girdėtą Taemin "Flame of love". Nors dainos pabaigoje įsimylėjėliai liko drauge, bet merginai patiko kūrinyje atliekama drama ir pats veiksmas, todėl ji mintyse pasižymėjo, kad reikės jį namie dar sykį paklausyti.

- Galbūt tu ir teisi,- ne itin noriai pritarė Andrėja.

Ji buvo įpusėjusi valgyti savo karamelinius ledus.

- Manau, kad turėtum suteikti Maksatui šansą,- patarė blondinė.

Andrėjai tai visai nepatiko, nes ji sirgo depresija, gėrė vaistus nuo kitos ligos ir vos galėjo prisiversti kvėpuoti. O viską dar labiau apsunkino nelemti jausmai Maksatui.

- Aš pagalvosiu,- pasakė lyžtelėjusi ledų brunetė.

Tai nebuvo pažadas, viso labo tik teiginys. Andrėja tikėjosi, kad to pakaks priversti draugę kalbėti apie ką nors kitą.

- O kaip tau sekasi su Hideo?- paklausė ji draugės norėdama nukreipti temą kitą linkme.

- Na... - Zoelija parodė ant savo piršto žiedą. - Jis man pasipiršo,- iš džiaugsmo net sucypė ji.

Ir tada prasidėjo kalbos apie tai koks nuostabus Hideo. Zoelija net gi draugę pakvietė į vestuves, kurios turėjo įvykti dar ne greitai, nes juk pora susitikinėjo labai trumpą laiką. Na ir kas, kad viskas labai rimta? Gal Hideo ir geras vaikinas, bet Zoelija vis tiek turėtų būti atsargesnė ir taip staiga nesutikti tekėti už nepažįstamojo.

- Ar tau neatrodo, kad judu per ne lyg skubate?- paklausė Andrėja.

- Ne,- nusijuokė Zoelija,- mes kaip tik viską darome senamadiškai ir lėtai. Na ir kas, kad nakvojau pas Hideo. Jis nori, kad mūsų pirmas kartas būtų po vestuvių, todėl mes net nemiegojome vienoje lovoje.

Andrėja įtarė, kad Maksatas tiek tikrai nelauktų ir suviliotų ją pirmai progai pasitaikius.

"Bet kodėl aš taip staiga apie tai susimąsčiau."- pagalvojo brunetė. "Juk greičiau jau pragaras užšals nei taip nutiks."

- Ką čia dar papasakojus?- uždavė sau klausimą Zoelija. - Ar tau jau sakiau, kad Hideo skaitė "Saulėlydį"?

- Tu tikriausiai juokauji?- nusijuokė Andrėja. - Rimtai jis skaitė Stephanie Meyer knygą?

- Taip, tik skundėsi, jog antra serijos dalis buvo nuobodoka.

Va čia tai naujiena. Iš visų pasaulio vaikinų Zoelija turėjo susirasti tą, kuris dievino fantastines knygas ir nesibodėjo šleikščiai saldžios romantikos.

- O tu pati skaitei ją?- ūmai paklausė draugės Andrėja. - Ar tik klauseisi, kaip tavo būsimas vyras kalbėjo apie Belos, Edvardo ir Džeikobo meilės trikampį?

- Jo klausytis žymiai įdomiau nei knygas skaityti.

- Tai neatsakymas, brangute.

Andrėja įtarė, koks buvo atsakymas, bet norėjo tai išgirsti iš draugės. Ji troško, kad draugė prisipažintų neskaičiusi knygos, bet ši tylėjo it vandens į burną prisėmusi.

- Gal pakalbėkime apie ką nors kitą,- galiausiai neištvėrusi įdėmaus draugės žvilgsnio pasiūlė Zoelija. - Juk žinai, kad aš neturiu laiko skaityti knygas ir daug mieliau sprendžiu kryžiažodžius.

Apie Zoelijos pomėgį braukyti taško prie taško kryžiažodžius draugė žinojo nuo vaikystės. Regis net pradėjus dienomis dirbti knygyne Zoelijos hobis liko toks pats. Ji galėdavo valandų valandas spręsti sudėtingą galvosūkį, o Andrėja mieliau rinkdavosi muziką ir knygas. Kryžiažodžiai tiesiog buvo ne jai.