Hogvartsas. Didesnysis geris. [BAIGTA]

26. Paskutinis atsisveikinimas

Hermiona buvo viena kambaryje. Džinė nuo ryto nuėjo palesinti vištas. Tai buvo vienas iš jos namų ruošos darbų, kuriuos ponia Vizli buvo išdalinusi savo vaikams. Hermiona su Hariu taip pat siūlėsi padėti, bet ponia Vizli griežtai pasakė, kad jie svečiai, todėl jiems nereikia dirbti namų ruošos darbų. Mergina priėjo prie lango ir apsidairė. Krito sniegas, kuris buvo nuklojęs gausiu sluoksniu visas Ūdrų Žabangų apylinkes. Hermiona matė, kaip Ronis burtų lazdele valo sniegą – tiksliau, ištirpina jį paleisdamas ugnies srovę. Kurį laiką ji buvo užgniaužusi liūdesį dėl tėvų, tačiau pastarosiomis dienomis jis vis kilo ir kilo į paviršių, todėl po Kalėdų mergina dažniau būdavo viena – nenorėjo, kad kas pamatytų ją verkiančią. Ji prisiminė paskutines Kalėdas su savo šeima. Kalėdų rytą jie visi drauge išpakavo dovanas. Hermiona nuo tėvų gavo pakabuką su jų nuotraukomis, kuris visada kabo ant jos kaklo. Vėliau jie ėjo į bažnyčią išklausyti Kalėdinių mišių. Vėliau visi trys praleido namuose, žaisdami visokius žaidimus bei pasakodami vieni kitiems įvairias istorijas. Jos tėvai labai laukdavo kol ji papasakos ką nors iš Hogvartso. Tačiau viskas baigta – tokia realybė nukrito ant merginos pečių ir ji vis dar negali atsigauti po jų mirties. Ji jautėsi kalta, visų pirma dėl to, kad ištrynė jiems atmintį ir išsiuntė į Australiją, o antra, kad vėliau leidosi jų ieškoti. Jei ji būtų neišvykus, jų niekas nebūtų lietęs. Ji kalta. O, kad ji turėtų bent vieną galimybę dar kartą su jais pasikalbėti, jų atsiprašyti. Merginos skruostais nuriedėjo ašaros. Ji ir nesistengė jų sulaikyti.

Grįžo Džinė. Ji atrodė nuvargusi ir pikta, kai pastebėjo Hermioną, kuri, pamačiusi Džinę nusivalė ašaras.

-Kas atsitiko? – paklausė raudonplaukė. Hermiona šyptelėjo ir atsakė:

-Nieko, Džinė. Viskas gerai.

Džinė greitomis persirengė ir nuėjo pusryčių. Hermiona pasakė jai, kad ir ji tuoj nusileis. Reikia apsitvarkyti tik.

***

Nulipusi žemyn mergina visus rado prie pusryčių stalo. Džinė kažką tyliai pasakojo Hariui. Jai įėjus, jie liovėsi kalbėję ir Haris pasisveikino:

-Labas rytas, Hermiona. – Kaip miegojai?

Hermiona atsakė, kad gerai ir prisėdo prie stalo. Į virtuvę įžengė Sirijus, Sneipas ir profesorė Makgonagal. Pastaruoju metu į Landynę jie dažnai užsukdavp brolijos reikalais. Visi kalbėjo apie Krono akmenį, tačiau niekas labai daug apie jį nežinojo, todėl Hermiona nuolat pasakodavo brolijos nariams ką skaičiusi knygoje. Visi svarstė kaip aplenkti Smith ir pirmiems rasti akmenį, tik bėda ta, kad niekas nežinojo kur jo ieškoti, nuo ko pradėti. Viskas ką jie žinojo, kad paskutinė jį turėjo Miranda Šiaurietė, paskutinė garsiojo burtininko Merlino palikuonė, tačiau kur ji paslėpė akmenį niekas nežinojo. Jie buvo tikri, kad Voldemortas jo taip ir nerado, antraip nebūtų pralaimėjęs karo. Sirijus su Severu buvo nuvykę į jois namus ir apieškojo jos namus, tačiau jokių užuominų nerado, todėl jiems liko tik laukti kol akmenį ras Adelė, o jie tada iš jos jį atims.

Papusryčiavus Haris pakilo nuo stalo ir pasakė visiems, kad turi kai kur nuvykti ir grįš vakare. Automatiškai atsistojo Hermiona su Roniu ir pasakė, kad vyks kartu, tačiau Haris papurtė galvą ir pasakė, kad tai padaryti gali tik jis vienas. Hermiona su Roniu išvykus Hariui sėdėjo Ronio kambaryje ir galvojo kur išvyko jų draugas.

-Gal jis jau žino kur yra Krono akmuo? – svartsė Ronis, tačiau Hermionai tai atrodė neįtikima.

-Nemanau. Kodėl jis vienas tegali tai padaryti tada? – paklausė ji. Ji neabejojo, kad tai nesusiję su Krono akmenimi. Ronis atsisėdęs vėpsojo pro langą, o Hermiona tylėjo. Po kurio laiko ponia Vizli pakvietė visus pietų. Haris dar nebuvo grįžęs.