Hogvartsas. Didesnysis geris. [BAIGTA]

32. Tamsos Valdovo dukra

Aušo šeštadienio rytas. Artėjo pavasaris ir gamta, rodėsi, tam rengėsi. Orai jau pamažu šilo ir vis dažniau pasirodanti saulutė tirpdė sniegą. Tačiau mokiniams, ypač penktakursiams ir septintakursiams, pavasaris reiškė ne džiaugsmą ir linksmybes, o nerimą, mat vis labiau artėjo svarbiausi egzaminai. Pastaruoju metu vis daugiau penktakursių bei septintakursių galėjai pamatyti ne laisvai leidžiančius laiką, o besimokančius. Haris su Roniu ir Hermiona sėdėjo bendrajame kambaryje ir skaitė. Haris pasiėmė iš bibliotekos papildomos literatūros ir dabar skaitė ,,Stipriausi vaistai ir nuodai'. Dėl šito dalyko jis labiausiai bijojo artėjančių egzaminų. Jis vis dar svajojo tapti auroru, o vaistai ir nuodai vienas svarbiausių egzaminų, norint po mokyklos baigimo mokytis aurorų mokykloje.

-Svarbiausia nuodų ir vaistų egzamine kruopštumas ir papildomas dėmesys detalėms, - sakė jam Hermiona. Jis su ja sutiko, tačiau jis per pamokas visada stengdavosi viską atlikti kruopščiai ir pagal instrukcijas, tačiau jam niekad tas nesisekė. Visada atrodydavo, kad nieko nepraleido, sudėjo reikiamus kiekius sudedamųjų dalių, tačiau vis ką praleisdavo. Ronis, tuo tarpu, skaitė kerėjimo vadovėlį ir matėsi, kad jis painiojasi tarp kerų. Ronis dėl egzaminų jaudinosi mažiausiai iš trijulės. Jam atrodė, kad viskas savaime gerai praeis. Hermiona vartė Transfiguracijos žinyną.

Haris vis dažniau galvodavo apie ateitį. Jis nenorėjo pripažinti ir draugams to nesakė, tačiau jam gaila, kad jau paskutiniai metai Hogvartse. Daugiau į pilį nebegrįš kaip mokinys. Jis žinojo, kad jis ilgėsis Hogvartsi ir jo koridorių. Ilgėsis pamokų ir netgi, namų darbų. Kiek visko yra įvykę čia, jo tikruose namuose, kaip jis nuolat kartodavo. Prieš akis vaikinui prabėgo visi jo metai praleisti pilyje. Jis atsiminė kaip būdamas vienuolikos sužinojo, kad yra burtininkas, kaip išsigandęs atvyko į Hogvartsą. Jau tada jis susidūrė su Voldemortu, siekiančiu grįžti į gyvenimą. Jis prisiminėir antrąjį kursą, kuriame buvo iškilusi grėsmė uždaryti Hogvartsą, mat iš Paslapčių kambario ištrūko basiliskas, kuris puolė mokinius. Ir vėl jam teko susidurti su Voldemortu. Trečiajame kurse jis sužinojo apie savo krikštatėvį. Turbūt sunkiausi buvo jo penktieji metai pilyje. Ministerija kišosi į Hogvartso gyvenimą ir jos statytinė Ambridž atėmė iš jo visą džiaugsmą.

-Hari, ar girdi? - gražino jį į realybę Hermiona. Jis atsisuko į ją.

-Ką svajojai? - paklausė ji ir nusijuokė iš draugo išraiškos. – Noriu pasakyti, kad gal reiktų po egzaminų surengti kokį išleistuvių vakarėlį, čia Grifų Gūžtos kambaryje?

-Nesvarbu, Hermiona, - pasakė jis, - dar tiek daug laiko iki tol.

-Kiek čia beliko, - burbtelėjo Ronis skaitydamas.

***

Sirijus sėdėjo Severo kabinete. Direktorius atrodė suirzęs. Jis vaikščiojo pirmyn atgal vis nerasdamas sau vietos. Sirijus sėdėjo ir stebėjo draugą.

-Kas atsitiko, Severai? - neiškentė Sirijus. Sneipas sustojo ir pasakė:

-Atsibodo ta nežinia, Blekai. Mes čia laukiam ir nieko nedarom. O ta Smith sėkmingai vykdo savo planą, - skundėsi jis. Sirijus ramiai žiūrėjo į jį ir atsakė:

-Žinau, Severai, tačiau ką mes galime padaryti?

Severas atrodo jau buvo apgalvojęs ir atsakė:

-Tiesiog einam pas ją ir atimkime iš jos tą akmenį, - pasakė. – Mes dviese, o ji bus viena, ji niekaip nepasipriešins, - pasakė savo planą direktorius. Sirijus dvejojo. Užpuldami Adelę jie išsiduotų, tačiau tas laukimas žudė ir jį. Jie nieko nedaro tik laukia. Paskui gali būti per vėlu.

-Tai koks planas, Severai? – paklausė, o jo akyse užsidegė nuotykių ugnelė. Jis senai svajojo sutriuškinti tą velnio bobą, kaip jis ją vadino.