Hogvartsas. Didesnysis geris. [BAIGTA]

13. Avada Kedavra

Trys gana aukšti vyrai stovėjo tiesiai už jų. Atsisukę Haris su Sirijumi išsitraukė lazdeles. Tą patį padarė ir jų varžovai. Vidurinysis nusijuokė:

-Meskit lazdeles ir liksite gyvi. Trys prieš du, nekokie šansai atsilaikyti.- Jo bendrai nusikvatojo. Haris su Sirijumi buvo pasirengę gintis. Nėra kaip dabar pasiųsti globėją pas Sneipą. Velnias, ir reikėjo jiems išsiskirti. Nieko, dabar bus kova du prieš tris.

-Kas jūs? - paklausė Sirijus. Vidurinysis, matyt, jų vadas atsakė;

-Neaišku dar? – ir atsmaukė mantijos rankovę, parodydamas Mirties ženklą. Mirties Valgytojai, kaip Haris ir bijojo. – Aš vardu Gvidonas. Čia Serafaimas su Kondratu, - parodė į savo draugus jis.

-Kur Hermiona? - paklausė Haris. – Jei jai kas atsitiko, atsakysit gyvybėm, - suriko Haris taip sujuokindamas Mirties valgytojus. Serafaimas atsakė:

-Nesvarbu kur ta purvakraujė. Jos jau niekad nepamatysit.

Haris nebelaukė: - Evanor! - suriko ir iš jo lazdelės išlėkė žalia elektros srovė, taip pakratydama jį, kad jis apalpo.

-Šaunuolis, Hari! – šūktelėjo Sirijus ir puolė Gvidoną. Haris pradėjo kovą su Kondratu.

-Oppugno! – ir nutaikęs lazdele į akmenų krūvą nusiuntė juos į varžovą, tačiau Mirties Valgytojas mikliai akmenis pavertė pluknsnomis ir pasiuntė raudoną blyksnį Hariui. Vaikinas atsitraukė ir smogė vėl elektros šoku, tačiau varžovas to tikėjosi ir iškart atsigynė:

-Protego.

Šalimais kovojo Sirijus su Gvidonu. Jų kova buvo kur kas įnirtingesnė, tačiau ir pavojingesnė. Haris mate kaip žalias žaibas vos nepataikė Sirijui, tačiau Sirijus nė kiek neišsigando Gvidono:

-Pasistenk, mulki, kovoji kaip mergiotė, - ir paleido sustingdymo kerus. Keletą minučių miško proskyna blykčiojo nuo kerų. Įvairiaspalviai žaibai skraidė į visas puses. Po akimirkos atsigavo Serafaimas ir prišoko prie Gvidono. Taigi Sirijus jau kovojo prieš du. Haris stengėsi greičiau įveikti savo oponentą, tačiau Kondratas buvo labia stiprus ir miklus – jis nuolat atmušinėjo Hario paleistus kerus. Staiga Hariui toptelėjo mintis. Jis sušuko;

-Expecto patronum, - ir iš jo lazdelės įsiveržė elnias. Kondratas nustebo;

-Manęs gynėjo kerais nenugalėsi, - ir nusikvatojo. Tačiau tai buvo jo klaida. Haris specialiai iššaukė gynėją, kad atkreiptų jo dėmesį, Nieko nelaukęs Haris smogė:

-Sectumsempra! – ir Mirties Valgytojas paplūdęs kraujais parkrito. Haris nieko nelaukęs prišoko prie Gvidono ir jiedu kibo kits kitam į atlapus. Haris atmušė varžovo paleistus kerus. Tačiau mate kaip parvirto Sirijus. Nors greitai atsistojo, bet pametė savo lazdelę ir Serafaimas išsišiepė:

-Avada Kedavra! – tačiau iš jo lazdelės neišlėkė žalias žaibas. Žalias žaibas šovė jam į nugarą ir Mirties Valgytojas nespėjęs suvokti kas atsitiko parkrito. Už jo nugaros stovėjo Sneipas.

-Stupify – Drakas sustingdė Gvidoną, o Ronis surišo jį.

-Kaip jūs? – pasiteravo Sneipas. Sirijus susirado savo lazdelę ir atsakė:

-Dar niekad nesidžiaugiau taip tave matydamas. Kaip jūs mus radote?

Ronis atsakė:

-Na mes ėjome savo takeliu. Ilgai ėjome ir jis mus išvedė iš miško. Supratome, kad ėjome ne tuo keliu ir gryžome atgal, pasukom jūsų keliu ir kurį laiką ėję pamatėm, kaip jūs kaunatės.