Hogvartsas. Didesnysis geris. [BAIGTA]

34. Ronio pabėgimas

Haris sumirksėjo akimis. Ronio pasakyti žodžiai nebuvo jam netikėti, tačiau vistiek sutrikdė Harį. Jis uždarė duris ir priėjo prie Ronio, kuris dėjosi reikalingiausius daiktus. Jis ieškojo žodžių kaip jį atkalbėti nuo tokio poelgio, tačiau jis buvo įsitikinęs, kad jam nepavyks. Jis ir pats keletą kartų galvojo apie tai, tačiau net neįsivaizdavo nuo ko pradėti paieškas.

-Roni... – pradėjo jis, tačiau draugas, regis, net nesiklausė jo. Įsimetė keletą šiltesnių drabužių ir toliau dairėsi ką dar įsidėti.

-Roni, paklausyk! – sušuko Haris ir dabar Ronis pažvelgė į Harį. – Atsisėsk ir paklausyk.

Ronis nenorom atsisėdo ir prabilo:

-Žinok, kad ir ką pasakysi tai nepakeis mano plano, - pasakė. Haris to ir bijojo. Gaila nepasikvietė Hermionos. Ji būtų logiškai paaiškinusi Roniui, kodėl jis negali vykti.

-Tu negali vykti jos ieškoti, tai beprasmiška, - kalbėjo Haris. – Nežinai nuo ko pradėti, nežinai kur ji. O jei surasi, ką darysi? Juk nemanai, kad ji bus viena, o jei ir bus kas iš to? Ji viena įveikė Sirijų su Sneipu, tu jai ne varžovas, - bandė protinti draugą Haris, tačiau Roniui tai nerūpėjo:

-Ir kas, kad žūsiu? - paklausė piktokai. – ne pirmas kartas kai veliuosi į pavojingus reikalus. Jei manai, kad sėdėsiu sudėjęs rankas, kol ta pabaisa vaikšto laisva, nužudžius mano sesę, labai klysti, Hari. Ji turi atsiimti. Beto, gal man pavyks jai sutrukdyti įvykdyti savo planą.

Į duris kažkas pabeldė. Ronis kaip mat pakišo kelioninį krepšį po lova ir pakvietė užeiti. Į kambarį įėjo Hermiona. Tyliai prisėdo prie Ronio.

-Kaip jautiesi? – paklasuė ji. Ronis linktelėjo:

-Blogai. Supranti, ji juk buvo mano sesutė ir ją nužudė net ne kovoje. Tiesiog... tiesiog... – toliau jis nebetęsė. Nusuko galvą į kitą pusę ir kambaryje kurį laiką įsitvyrojo tyla. Hermiona žvelgė Hariui į akis. Haris nežinojo sakyti jai apie Ronio planus ar ne. Tačiau Ronis pats išsitraukė krepšį ir krovėsi daiktus. Hermiona nustebo.

-Kaip tai suprast? – paklausė. – Judu ruošėtės išvykti ir man net nesakėt? – dabar ji piktokai paklausė. – Na žinot, kodėl visadas mane atmetat? Aš kuo puikiausiai galiu apsiginti ir kovoti.

Ją nutraukė Ronis:

-Niekur Haris nevyksta. Kaip ir tu. Vykstu aš vienas.

-Kur? - paklausė ji.

-Atkeršyti už Džinę, - teatsakė ir įsidėjo paskutinį megztinį ir užrišo krepšį. Tada paėmė pergamento lapą ir pradėjo kažką rašyti.

-Čia rašau pasiaiškinimą mamai, - pasakė jis, - bus geriau jei ji nežinos, kad jūs žinojote, nes tada puls jus, kad mane išleidot.

-Mes tavęs neišleidžiam, - pasakė Haris. – Puikiai suprantu ką jauti. Pameni, kai penktame kurse nuvykom į ministeriją neva gelbėti Sirijaus, - pasakė jis, o Ronis pakėlė galvą. – Tada Belatriks nužudė Sirijų ir manyje užsidegė vienintelis troškimas – nužudyti ją, todėl suprantu kaip jautiesi, tačiau tai beprasmiška. Mes ją pričiupsim, patikėk. Tačiau nereikia pulti stačiai galvą į mirtį.

Ronis kiek patylėjęs atsistojo.

-Gerai gerai... – pasakė, - tačiau, kai ateis laikas su ja kautis, ji mano, - pasakė žvelgdamas čia į Harį čia į Hermioną.

Abu linktelėjo.

***

Trijulė su Mere Landynėje pabuvo dar keletą dienų. Sneipas jiems leido pasilikti kiek reikės ir grįžti į mokyklą kai bus pasiruošę. Todėl jie labai neskubėjo, nenorėjo palikti ponios Vizli vienos. Tačiau galiausiai visi suprato, kad amžinai jie likti negali, todėl jie grįžta į mokyklą. Landynėje liks Čarlis, pasiėmęs atostogų. Išaušus išvykimo rytui ( oras buvo bjaurus – tai lijo tai snigo) Haris nulipo į virtuvę, kur rado Hermioną su Mere prie stalo. Ronis dar miegojo. Prisėdęs Haris pasisveikino su kitais. Molė paruošė skanius pusryčius. Padavusi kitiems nuėjo žadinti Ronio.