Hogvartsas. Didesnysis geris. [BAIGTA]

18. Uždraustajame miške

Šeštadienis išaušo žvarbus ir vėjuotas. Mokiniai atsikėlę ir pamatę orą už lango nusiminė – šiandien jiems duota išvyka į Kiauliasodį, kurios paprastai laukdavo visi mokiniai. Haris su Roniu sėdėjo bendrajame kambaryje ir laukė Hermionos. Bendrasis kambarys buvo pilnas mokinių, zujančių į visas skirtingas puses; kas žiūrinėjosi ar nieko nepamiršo, kas laukė draugų. Vakar abu miegoti nuėjo gana vėlai – tiek daug namų darbų buvo gavę. Ronis vakar beviltiškai prašė Hermionos, kad ji jam parašytų nors vieną rašinį, tačiau grifiukė nesutiko, pasakydama, kad taip Ronis nepasiruoš VSMT egzaminams, o ji ir pati apsikrovusi darbais. Neilgai laukę pamatė iš mergaičių miegamojo išeinančią Hermioną. Ji atrodė pasakiškai. Išsilyginusi plaukus, kurie krito ant jos pečių, raudonas paltukas labai tiko prie juodų kelnių. Ji truputėlį buvo pasidažiusi raudonai lūpas. Haris negalėjo atsižiūrėti į ją. Priėjusi prie jų pasisveikino:

-Labas. Pasiruošę? – vaikinai linktelėjo ir visi išskubėjo į Hogvartso kiemą. Pravėrus duris ir patekus į lauką vėjas smogė jiems į veidus, kad jie gavo prisidengti ranka. Priešais stovėjo ūkvedys Filčas ir tikrino ar mokiniai turi leidimus. Trijulė nieko nelaukusi nuėjo, nes buvo pilnamečiai, todėl leidimų jiems nebereikėjo. Iš tolo jie pamatė Hagrido trobelę. Tačiau Hagridas jau buvo pradėjęs statyti priestatą prie savo namo. Trijulė susidomėjusi patraukė jo link, paklausti ką jis stato.

-Labas rytas, Hagridai, - pasisveikino Hermiona. Hagridas atsisuko ir pamatęs trijulę nusišypsojo:

-Sveika, trijule. Malonu jus matyti. Kur susiruošėt taip išsičiustiję? - pasakė pamatęs Hermioną. Jiems atsakius, kad į Kiauliasodį, Hagridas juos pakvietė vidun, išgerti arbatos ir sušilti prieš išvyką.

-Hagridai, ką ten statai? – paklausė Haris. Hagridas sumirksėjo savo mažom juodom akutėm. Regis, nesitikėjo, kad jie šito paklaus tačiau atsakė:

-Nusprendžiau auginti avis. Skani mėsa ir vilna šilta. Įrengsiu jiems tvartelį, pamaniau.

Daugiau apie tai nesikalbėjo ir pabaigę arbarą trijulė išskubėjo į Kiauliasodį.

***

Tris Šluotas jie rado sausakimšas. Vargais negalais rado laisvą staliuką atsisėdo. Priėjusi madam Rosmerta priėmė jų užsakymus. Kavinė buvo prigrūsta hogvartsiečių. Nevilis sėdėjo su Luna, Džine ir Mere ir apie kažką gyvai kalbėjosi. Tolėliau Semas su Dinu kalbėjoisi su keletą jaunesnių grifiukų. Kavinė klegėjo nuo šurmulio.

-Jums nepasirodė, kad Hagridas kažką slepia? - paklausė Hermiona. Ronis papurtė galvą ir pasakė:

-Nepradėk sąmokslo teorijų, Hermiona. Hagridas ne toks.

Hermiona paprieštaravo:

-Aš ir nesakau, kad kažką rezga bogo. Aš sakau, kad man pasirodo, kad jis kažką slepia.

Ir jiedu, kaip visada pradėjo ginčytis. Hariui pabodo jų klausytis, todėl atsiprašęs nuėjo į lauką pakvėpuoti grynu oru. Vėjas buvo kiek aprimęs. Gatvėse tuščia. Tik staiga kiek tolėliau Haris pamatė skubančius Liuterį su keletu klastuolių. Haris patraukė jų pusėn. Jie pasuko į skersgatvį ir susibūrė ratu ėmė kalbėtis. Haris gailėjosi nepasiėmęs neregimojo apsiausto. Priėjęs užlindo už šalimais stovėjusio konteinerio ėmė klausytis.

-Reikėjo užpulti, Pense, tą mažių. Dabar prižadėjai jam, ko negali duoti, tai dabar jis lauks.

Pensė Parkinson sumurmėjo kažką ko Haris neišgirdo. Kažką jie padarė. Tačiau ką? Haris klausėsi toliau:

-Ką tas kvailys tau sakė? – paklausė Liuteris merginos. Ji suniurnėjusi atsakė:

-Sakė, kad jei nesutiksiu draugauti kaip žadėjusi už jo paaukotą kraują, jis paskųs mane direktoriui.