VIETA PO SAULE: tarp Gėrio ir Blogio (BAIGTA)

XXVIII SKYRIUS "ĮPĖDINIS"

XXVIII skyrius

Įpėdinis

Po vakarykščių įvykių nutikusių Ursoje ir Adamo širdyje, jis pasiliko Rivstono tolimiausioje vietoje. Jis nesijautė kaltas ar gėdą užsitraukęs. Jam neberūpėjo niekas, kas susija su Ursa minor. Tačiau galvoje skambėjo tas pats sakinys, kurį ištarė Evanas ir kuriuos paskutinį kartą kalbėjo balsas. Adamas ankščiau negalėdavo nei įsivaizduoti, kad jo tėvai galėtų būti ne Lorieanas ir Viktorija. Bet dabar tai atrodė nebereikšminga. Galiausiai jam atrodė, kad tas melas nuo pat pradžių buvo ne melas, o tiesa. Jis nėra Karkenšteinų kraujo. Tada, kas jo šeima? Jis neišleidžia iš galvos žodžio "įsūnytas", tiesiog laiko jį prirakinęs. Visada laikė prirakinęs šiuos žodžius, nuo tėvų mirties.

Būdamas žmogaus pavidalu jaučiasi geriau, bet pagunda vis labiu auga ir noras būti savo kailyje didėja. Karts nuo karto išgeria Tėjos duotą kraują. Nors ja nelabai pasitiki, o juo labiau, kai jis matė kitokį Džošą. Džošą, kurio nepažinojo... Kita jo pusė...

Jam pradėjo ištisai skaudėti galvą. Visiškai nebeatsimena, kai kurių dalykų susijusių su praeitimi. Krumplius taip pat skaudėte skaudėjo.

Čia jis praleido dar keletą dienų. Atėjus trečiai dienai, jis susirinko visus atsineštus daiktus iš Ursos minor į kuprinę. Sustojęs prie Aivaro jam pasakė, kad pasilikti čia neketina ir kad jam pasilikti čia paskutinė proga, tačiau Aivaras būdamas ne tik vilkolakiu, bet ir protingu ir ištikimu draugu jam tarė:

- Prižadėjau tau, kai ką parodyti. Dabar aš noriu tau padėti atrasti tai. Padėti sustabdyti šią besikartojančią istoriją. Po keturių dienų kitas mėnulis, ketvirtas mėnulis iš šešių. Esu tavo draugas ir keliausi ten, kur ir tu. Nes aš esu toks pats. Toks, kaip tu, - Aivaras atsitraukė per penkis metrus. Įsižiūrėjo į Adamą ir garsiai sukaukė. Nepraėjus nei minutei Aivaras pavirto į Vampyrinį Šoklį. Aštrūs stambūs dantys, ilga uodega, raudonos grėsmingai bežybčiojančios akys. Ilgi nagai, padidėjusios letenos, bei kūnas. Jis transformavosi. - Man tai nutiko tą naktį, kai tu pasivertei. Adamai, aš taip pat girdžiu tą sakinį galvoje, kad visi mirs, kad ji mirs, kad aš kentėsiu. Bet tai, ne aš kentėsiu, o tu. Šis sakinys yra visų Vampyrinių Šoklių galvoje.

- Kas tu toks? Nesu matęs dar tokio padaro, kuris savyje turėtų tris pavidalus vienu metu. Ir apie kokį Vampyrinių Šoklių skaičių tu kalbi? Džošas buvo minėjęs, kad jis vienintelis.

- Kiek jų yra, aš nežinau, bet žinau tik viena, kad mums reikia išsiaiškinti apie laikus, kai egzistavo patys pirmieji Vampyriniai Šokliai. Kai egzistavo Argo klanas. Mūsų yra keturi Vampyriniai Šokliai ir nežinia kiek dar jų šlaistosi po imperija ar už jos.

Aš esu išsigimėlis. Nesu normalus. Aš padaras trijose pavidaluose. Antro tokio, kaip aš, nėra. Galiu priimti tik vieną atsakymą. Aš Vampyrinių Šoklių Tamsos žinys.

Adamas susimąstė. Aivaras priėjo arčiau. Jis paglostė jam kailį. Ilgai stebėjo jo akis. Ir štai Adamui iškilo jau nauji klausimai tokie, kaip kas jo tėvai ir, kur jo gimtinė, bei kokia jo kilmė. Jeigu Džošas sako, kad jų bijo net Tamsa. Patraukęs ranka nuo savo draugo, Adamas pasiemė kuprinę ir ją užsidėjo ant pečių. Aivaras pasiražė ir sugrįžo į pradinę padėtį, kokioje ir buvo. Adamas nusišypsojo. Jam belipant ant Aivaro nugaros pasidarė silpną. Akyse aptemo, gerklę ėmė kutenti ir jis užsikosėjo. Aivaras atsisuko.

- Viskas gerai?

Adamas linktelėjo ir atsigėrė Tėjos duoto kraujo. Adamas pagaliau užlipo jam ant nugaros. Adamas yra pasmerktas keliauti į nežinomybę. Jis nežino, kas jo ten laukia, bet pasistengs tai sužinoti.