VIETA PO SAULE: tarp Gėrio ir Blogio (BAIGTA)

XXXVI SKYRIUS (I) "VIENINTELIS TOKS"

XXXVI Skyrius

Vienintelis toks

I dalis

- Stengiuosi. Voliojosi tamsoje nežinodamas, ką atsakyti. Neturiu ką pasakyti, o lementi diena atėjo. Ir, kai daugelis nužvelgia mane tais veidais... Jie rodo, aiškina, kad jie be tos, kaip ji ten vadinasi? Vilties? Aš seniai be jos. O Džošas ne. Pavydžiu jam to, bet kai žinai, kad esi gimęs tam, kad kęstum skausmą, prarandi ir tą menkiausią viltį. Dar tiek neišsprętų klausimų. Tai lyg kryžiažodis, kurį kasdieną sprendžia senoliai. Jie pažįsta laiką ir su juo susitaiko, o man nėra su kuo. Laikas - mano priešas. Jis - mano kasdienybė. Mano amžinybė. Dažnai pasirodo mažos ir menkos ašaros ant mano skruostų, kurios nublanksta prieš tokį pasaulį, kaip šis. Gimęs iš melo. Gimęs vadovauti. Gimęs nekęsti. Gimęs naikinti. Ties kuria prakeikta vieta turi apsireikšti žodis meilė. Ties kuria vieta turi apsireikšti galimybės tai išreikšti. Savo gyvenime aš ploju plikomis rankomis. Stengiuosi kažką įžvelgti, bet viskas veltui. Nuo to aš įkrentu. Įkrentu į duobę be išėjimų, be papildomų tunelių. Aš bejėgis... Prieš save. Aš pasistengsiu tai užbaigti. Nelabai svarbu ar mirsiu. Bet... Trokštu pamatyti ją ir išgirsti iš jos vieną žodį. Tik vieną... Bet jei tai netiesa. Aš tai padarysiu. Vardan savęs ir jos. Palengvinsiu sau naštą, nes pavargau. Velniškai pavargau.

Kas bus toliau... Aš nežinau, bet Ursoje nepasiliksiu. Ko gero net negalėčiau to padaryti. Šyros tėvas ko gero nusistatęs prieš mane ir mūsų santykius. Tad uošviu jis nei nesiruošia būti. Nesugyvenama šeima. Kaip visuomet.

Ko gero man nelemta ir turbūt niekam nelemta sužinoti kas ta legendinė Juodoji ranka. Arba jos šešėlis.

Jei tik būtų galimybė palaidoti Tamsos ir Šviesos nesantaiką po žeme, aš taip ir padaryčiau. Tik viena problema. Viena iš šimto. Niekas nepaaiškina, kaip tą ribą sunaikinti. Pusė nei nežino. Norėčiau palaidoti viską po žeme, o pats išnykti. Visvien po karo, jei jis tik baigsis, laimingo gyvenimo nebus.

Rinktis kelią, kuris veda į nežinomybę. Aš daug kartų suklupau, bet dar daugiau pasidaviau. Tai sudėtinga. Žinau, kartojau labai daug kartų šį žodį. Dabar jį sakau paskutinį kartą.

Priešpaskutinis mėnulis ir Prikeltasis mėnulis. Morgana. Niekada jos nemačiau. Kaip ji atrodo. Kas ta Tamsų Tamsa?

Paskutinis atodūsis. Paskutinis žmogiškumo likutis. Paskutiniai, bene sudėtingiausi sprendimai. Paskutiniai žingsniai. Meistriškumas. Sąžinės turi nebelikti. Nebeturėjo likti ir žmogiškumo. Nebeturėjo likti tai, kas man brangu. Turėjo viskas būti kitaip. Nuo pat pradžių.

Pasiilgau Momo. Jo juokų. Kažin kaip Merlinas? Labai tikiuosi, kad jis gyvas. Manyčiau visi Ursos gyventojai uždaryti. Suvaržyti grandinėmis. Dieve, jei tik galėčiau išrėkti tai garsiai. Man per puse skausmo sumažėtų. Man palengvėtų. Širdis nebevirpėtų.

Žiedas... Šeštojo įpėdinio žiedas. Šono žiedas. Kur jis? Kur tas prakeiktas žiedas...

Žvelgsiu pergalę per mirštančias akis...

Siautulingas oras. Vėjų gūsiai, tačiau, kad ir kaip keista, tačiau labai karšta. Labiau negu visada. Iš visų pusių riksmai. Ko gero karas prasidėjo. Matyt puolamas dar vienas Ursos miestas. Juk pati sostinė užimta.

- Jei ir toliau oras bus toks pragaištingas, mane galėsit guldyti į kapus, - urzgė, kaip vilkas Džošas.

- Ko gero puolamas dar vienas Ursos miestas. Kažkodėl manau, kad Kanes Venatacė.

- Kodėl būtent ji? - paklausė Džošas.

- Na sostinė užimta, Siltrimas antras didžiausias Ursos miestas taip pat. Ostansas, kuris nepalaiko nei vienos pusės užbomborduotas. Lieka Vela, Kanes Venaticė, Kambodža, nes Kanis major užgrobta. Kadangi Sedriko miestas vienas iš tų, kurie turi naujausių technologijų, ginklai, lankai ir šautuvai, - kalbėjo Aivaras.