VIETA PO SAULE: tarp Gėrio ir Blogio (BAIGTA)

VI SKYRIUS "IŠDAVIKĖ IR MELAGIS"

VI skyrius

Išdavikė ir melagis

Išgąščio paimtas žvelgė į lubas. Seiles rijo nesustodamas. Jis jautėsi taip, tarytum per prievartą gulėjo po vandeniu, tarsi kažkas jį smaugė. Smarkiai sukiojo galvą, lyg norėtų rėkti, bet nerėkė. Pro duris įlėkė Gadramilas pašauktas Džošo. Adamas nei nematė kada Džošas bėgo šauktis pagalbos. Tarsi priepolis būtų apėmęs visą Adamo kūną. Jo protas buvo blaivus, tačiau ta žaizda jį veikė neigiamai. Kumščius suspaudęs laikėsi iš paskutinių, kad tik nerėktų ir negąsdintų kitų. Po kelių minučių jis aprimo ir pažvelgė į sunerimusį Džošą laikantį jį už abejų jo rankų.

- Man viskas gerai, - atsiduso jis. - Viskas gerai... - galiausiai visiškai nurimo ir pradėjo labai ramiai kvėpuoti per nosį. Džošas prisėdo į krėslą. - Kiek laiko čia guliu?

- Lygiai mėnesį, - pro duris įvirto Gadramilas su krūva popiergalių rankose.

- Mėnesį?! - dusliu balsu užriko Adamas. Jis ruošėsi keltis iš lovos, kai gydytojas jį sulaikė.

- Ne. Nei nedrįsk judėti. Tava paveikė nežinomos jėgos. Ką sau galvoji? Vos prieš kelias minutes pašokai iš komos, - subarė Gadramilas. - Gulėk.

Adamas susiraukė, o Gadramilas išėjo. Džošas gūžtelėjo pečiais neturėdamas ką pasakyti, tik pritarti Gadramilui. Adamas atsiduso. Po anklode lėtai pajudino rankas ir kojas suvokdamas, kad jaučiasi puikiai. Negi Moras ar Dievai jį dar ir išgydė?

Adamas griebė anklodę ir nutraukė ją nuo savęs. Rankomis pasirėmė į lovos čiužinį ir pažvelgė į apstulbusį Džošą.

- Ką tu darai? Gadramilas liepė gulėti.

- Pasakei ir pats nepatikėjai, - bandydamas stotis ant kojų ištarė paniurusiu balsu. Džošas persikreipė. Jis pakilo iš savo vietos ir norėjo pagelbėti Adamui, tačiau šis pastūmė jį. - Pagalbos man nereikia.

- Tu tikrai turėtum dar pagulėti lovoje.

- Man nusispjaut ką kalba tas daktariūkštis. Man viskas gerai, - mažais žingsneliais vos ne vos prižingsniavo kampe stovėjusį veidrodį. Pakėlęs maikę atsargiai suėmė tvarstį, kuris slėpė žaizdą ir už kampo truktelėjęs nusiplėšė jį. Tiek Adamas ir tiek Džošas išsižiojo pamatę, kokią žaizdą paliko Pažymėtasis mėnulis. Dešinysis šonas visas pamėlęs, o sutrūkinėjus žaizda tarsi branduolys, centras - viso skausmo plitimas. Adamui darėsi panašu į infekciją galinčią paraližuoti kūną, visą smegenų sandarą netgi pojūčius ar emocijas. Šonkauliai pamėlę. Adamui atrodė, kad kaulai ims lįsti paviršiun, nes jie išties ryškiai matėsi. Pasišlykštėdamas pagriebė marškinius ir kuo greičiau pasistengė apsirengti. Žaizdos skausmas buvo nevaldomas. Lyg tūkstantis peilių lįstų į vieną vietą, viena kryptimi, tuo pačiu momentu, o žaizda atrodo vis užgyja ir vėl pratrūksta. Jis pagriebė juodas kelnes ir batus. Vos pasilenkęs užsirišo juos. Kišenėse ieškojo bepirščių juodų pirštinių.

- Kaip tu išgyvenai? Kaip tau pavyko sunaikinti ta skausmo mėgėją? - pakraupusiom akim žvelgdamas paklausė Džošas. Adamas užsidėjo ant galvos juodą gobtuvą. Kurį laiką tylėjo, jautė nemalonų, pasibjaurėtiną, žnaibantį skausmą.

- Aš tikėjau, - susiimdamas už šono ir prišlubuodamas duris atsakė jis.

- Tikėjai į ką? - drąstiškai paklausė Džošas.

- Nesvarbu, - dusliu balsu atsakęs atsidarė duris ir atsargiai išėjo į koridorių. Džošas sutriko negaudamas atsakymo į patį svarbiausią klausimą. Kurį laiką ramiai stovėjęs iš niekur nieko pratrūko ir perrėžė juodą fotelį metaliniais ašmenimis. Garsiai alsavęs pažvelgė į savo ranką ir pamatė vaizdą, kurio jau seniai laukė. Ryškiai raudonas kraujas su įsimaišiusiom juodom kraujo srovelėm tekėjo nuo krumplių, pirštais ir ant juodo kilimo. To, ko laukė, pagaliau sulaukė. Tai nebebuvo legenda ar mitas. Tai buvo faktas ir teiginys...

Adamas lėtai žingsniavo per koridorių bijodamas susitikti Gadramilą. Daugiau jis nesiruošė gulėti Barentse. Jam reikia daug ką padaryti, o būklė sunki. Žaizda skuba daryti savo, kaip Adamas savo. Išėjęs laukan atsipūtė praslydęs pro ligoninės sienas. Jam reikėjo rasti Šyrą. Jam reikėjo pasakyti, kad jis sveikas, kad jis gyvas, nors jautėsi, kaip vaikščiojantis lavonas. Saulė nušvietė jo paslėptą veidą. Ir nors ji buvo už magnetinio lauko, visvien švietė kiek įmanydama smarkiau. Atsirėmęs į sieną giliai įkvėpė. Akyse ėmė lietis vaizdai. Atrodė, kad galvoje atsiranda nebūti dalykai - haliucinacijos. Jis greitai sumirksėjo ir atsispyręs nuo sienos drąsiai, tačiau nevykusiai ėjo per lygų kelią link Ursos minor vartų. Jam reikia rasti Šyra. Tai kolkas vienintelis jo darbas.

Vilkdamas kojas priėjo miesto centrą. Pakeliui sutiko ursiečių. Šie pažvelgė susirūpinę mat žinia Ursoje ir visoje imperijoje jau ko gero bus pasklidus. Adamas vienintelis vaikinas sunaikinęs Pažymėtąjį, skausmą mėgusį mėnulį.

Priekį savęs jis įžiūrėjo merginą su kažkokiu nepažįstamu vaikinu. Iš pradžių jis pamanė, kad tai Arija, tačiau ši be sąmonės tebeguli ligoninėje, kur ją prižiūri ne tik daktariūkštis, bet ir Džošas. Priekį jo stovėjo Šyra apsikabinusi kitą. Adamui širdis nusirito pažeme. Pyktis išaugo, o skausmas susivienijo su žaizda. Nuleidęs ranką prie šono priartėjo lėtai prie jos ir to vaikino. Kažkoks neaiškus asilas laikė ją savo glėbyje bučiuodamas ir atiduodamas visą save jai. Kas per..? - kilo klausimai Adamui. Jis nusiemė gobtuvą nuo galvos ir atsitraukus Šyra pamatė stovintį jos akimis visiškai sveiką Adamą. Vaikiną, kuris jai nuo pat pradžių rodė pagarbą, simpatiją ir globėjiškumą. Tą patį Adamą, tik čia jo akys buvo piktos, pilnos pagiežos, abejonių, kartaus pavydo, pasibjaurėjimo. Jam nebetilpo galvoje mintys. Jam norėjosi viską mesti, palikti ir numirti. Jis kovojo su savimi, grūmėsi su mirtimi ir stojo į akistatą su Dievais ir raiteliais. Jis sugrįžo dėl jos.

Šyra lėtai atsitraukė nuo nepažįstamojo ir paskubom bandė prieiti prie Adamo. Jos akyse Adamas matė ašaras. Tik tos ašaros buvo arba laimės arba pasibjaurėjimo, kad jis liko gyvas ir dar apgautas. Priėjusi prie jo puolė jam į glėbį ir tvirtai apsikabinusi laikė jį. Ji tikėjosi iš Adamo to paties, tačiau deja jo rankos nepakilo. Vos tik Šyra atsitraukė pažvelgė į jį. Adamas lyg ir pyko, tačiau kartu ir verkė. Jis nebenorėjo iš jos girdėti pasiteisinimų. Jis nebetroško jos matyti.

- Grįžau iš mirties, tik dėl tavęs... - maldaujančiai ištarė jis. Jo balsas virpėjo, o sąžinė baigė negyvai užgraužti. - Grįžau su siaubu akyse, kad pamatyčiau tave... O dabar

.. Aš matau tave su kitu...

- Adamai, leisk paaiškinti. Labai prašau, - ji bandė sulaikyti jį, tačiau Adamas ištraukė savo ranką iš jos gniaužtų ir stumtelėjęs praėjo pro ją. Jis vis dar girdėjo jos prašymus, girdėjo minint savo vardą. Tačiau daugiau Adamas nebeatsisuko. Jis pavargo.

Šyra susiemė už burnos. Apsipylusi ašarom verkė. Ji nenorėjo, kad Adamas tai pamatytų. Jis neturėjo pamatyti to. Jis turėjo sužinoti, tačiau kitom aplinkybėm, o dabar to jau nebereikėjo. Jam užteko to, ką pamatė.

Eidamas skersgatviu ramstėsi sienomis. Jam skaudėjo galvą, kojos jo niekaip nenulaikė. Tolėliau girdėjo šūkavimus, kad Adamas pabėgo iš Barentso. Už savęs išgirdo žingsnius.

Pridususį kvėpavimą.

- Ko nori, Bleikai? - pasukęs galvą kairėn paklausė Adamas.

- Ilgai netruks, kol visi sužinos, jog pabėgai iš Barentso, - įsivyravo nejauki tyla. - Tėvas klausia, kada nustosi visiems meluoti ir sugrįši į šeimą? Beje Merlinas žino.

- Spėjai išplepėt? - pasiteiravo balsu išvargintu Adamas.

- Dieve, ne! Nuo jo anaiptol nieko nenuslėpsi.

- Pasakyk tėvui, kad greitai jis ras mane savo namuose, - liūdnai atsakė jis. Bleikas nieko daugiau netaręs dingo tamsiame skersgatvyje. Šiose pakampėse niekada neužklysta šviesa. Adamas ruošėsi pajudėti, kai žaizda pasidarė per sunki. Ji siurbė jo jėgas it koks nuodas. Jis suklupo ant šlapios gatvės ir neišlaikęs pusiausvyros parkrito veidu į žemę.