VIETA PO SAULE: tarp Gėrio ir Blogio (BAIGTA)

XXXIX SKYRIUS "SAULĖTEKIS"

XXXIX Skyrius

Saulėtekis

Medžiai lingavo į visas puses. Lėtai ir tankiai, kad galėtų susivynioti šakos ir nukristi lapai. Labai ramu. Girdėjosi šniokščianti upė. Kažkur toliau - krioklys krentantis tiesiai į Mirties ežerą. Karas pasibaigė, bent jau šis, tad paukščiai ir kiti gyvūnai gali nebijodami drąsiai žengti į miškus.

Džošo negyvas kūnas gulėjo ant purios žemė padengtos minkšta žole. Palei jį sėdėjo Šyra. Virš jo ant medžių šakų beveik gulėjo Aronas ir Džulijanas. Abu tyliai mąstė. Atokiau ant žolės būdamas vilkolakiu gulėjo Aivaras. Nei vienas nekalbėjo nuo pat tada, kai Šyra liepė visiems būti netoliese. Adamas paliko juos visai nakčiai manęs jog sugebės grįžti dar prieš temstant.

Visi buvo labai labai liūdni. Negirdėti Džošo juokų ir sarkazmų, sunku. Šyra nieko neveikė, taip akių miegui ir nesudėjus, tiesiog kojas sukryžiavus rovė žolę. Aronas su Džulijanu nenorom buvo užmigę, tad vienodai prabudę jautėsi nejaukiai. Jie bent jau apsidžiaugė, kad nenukrito nuo šakų, kol miegojo. Aivaras akių sudėt nepajėgė. Be to jis dar saugojo Šyrą. Saugojo visus, kad jei kartais pasirodytų Evanas galėtų sutrankyt negyvai.

Miškas buvo ramus. Iš pietinės pusės tyku. Nieko nesigirdėjo. Viskas baigėsi bent jau tai, kas vyko. Kas bus toliau nei vienas nežino.

Staiga Džošo pirštai sujudėjo. Jis pradėjo kosėti ir springti. Tai išvydus Šyra nusigando ir įsitempė. Pajudėjus iš vietos atsegė jo nešvarius marškinius. Toj pusėj, kur širdis nieko nebuvo. Žaizdos tarsi nebūta. Ji užsitraukė. Pakėlus akis Šyra visus nužiūrėjo. Visi keturi susidomėjo, kas vyksta, tačiau iš savo vietų nepajudėjo.

Džošas staigiai pašoko iš vietos ir pasisukęs į šoną springo seilėmis, lyg visą tą laiką būtų buvęs po vandeniu. Išsigandęs pažvelgė Šyros pusėn. Jis nesuprato, kas vyksta. Pasimetęs žiūrėjo į visus keturis vienu metu. Jis prisiminė įvykius ir Mirties vartus, kai nedaug trūko iki sielos išvadavimo.

- Šyra? Tai tikra? - nieko nesuprato jis. Šyra apsidžiaugė ir nusišypsojo. Aronas plačiai iššiepė dantis. Aivaras suriaumojo, Džulijanas stipriai atsiduso, lyg būtų bėgęs. Šyra puolė Džošą ir stipriai apsikabino. Ji buvo tokia laiminga, kad Džošas gyvas.

- Taip, Džošai, tai tikra, - atsakė ji po kelių tylos minučių. Pajuto ranką ant nugaros. Džošas buvo stipriai ją apsikabinęs. Jautė, kad Džošas nerimo ir verkė. Tai buvo džiaugsmo ašaros. Tada vos ne vos atsitraukė ir nusivalęs jas paklausė:

- Bet kaip...? Ir kur mano broliukas Šonas?

Niekas nežinojo, ką jam atsakyti, nes patys buvo su didžiuliu klaustuku galvoje.

Staiga už Šyros nugaros Džošas pamatė stovintį Adamą. Jis sunkiai šypsojos. Atrodė visiškai pavargęs ir išsekęs. O jo akys kelias naktis nemiegojusios. Ir ištikrųjų Adamas jautėsi siaubingai ties viskuom.

Iškėlęs ranką numetė Puolusį angelą ant žolės į šoną. Džošas pakilo iš savo vietos ir artėjo link Adamo. Nesusilaikęs Džošas puolė Adamą ir tvirtai apsikabino jį.

- Pagaliau, - ištarė Džošas. - Keturi šimtmečiai be tavęs. Pagaliau tu čia. Pagaliau įstitikinęs, kad tu gyvas. Tu visados buvai mano brolis. Visados. Todėl nežinodamas mane saugojai, - džiaugėsi Džošas. - Eime pas visus. Pas dėdę ir Šyrą, - paleidęs savo brolį išvydo jo liūdną veidą. Buvo labai nusiminęs.

- Kodėl aš gyvas? - iškilo klausimas Džošui matant Adamą tokį.

- Praeis daug laiko, kol sugebėsi atleisti man... Tiesiog atleisk, - sutriko Adamas žvelgdamas į nieko nesuprantantį Džošą.