VIETA PO SAULE: tarp Gėrio ir Blogio (BAIGTA)

XXX SKYRIUS "PASKUTINĮ KARTĄ MATANT"

XXX skyrius

Paskutinį kartą matant...

Tūkstantmečius žmonės bijojo Tamsos, bet dabar pati Tamsa bijo Tamsų Tamsos. Visi jie tikisi sunaikinti Šviesos karius, kad Tamsa galėtų vėl valdyti.

Vėjas draikėsi po oro skliautus norėdamas užpustyti priešų pėdsakus ir palikti tų, kurių privalo būti. Vakarų vėjas pučia nuo Cetus kalnų ir maišosi su likusių krypčių vėju. Jo laisvumas draiko kiekvieno žmogaus plaukus. Pavasario vidurys ir tai nežada nieko gero, bent jau kai kuriems. Miškai visiškai suželdėjo. Apaugo jį didelės žolės, o kiekvieno medžio jam skirti lapai. Krūmai su savo nuodingomis uogomis: Mėlynomis, raudonomis, rusvomis, netgi geltonomis. Saulės kaitinimas žmonėms suteikia palaima, tačiau, kai kam tai baisi kančia. Negalėjimas gyventi po saulę tėra kartus pipiras, kurio užvalgo, kai kurie padarai. Kai po saulę padarai nebegyvena jie vadovaujasi viena taisykle: Gėris ir Blogis yra abu tikrieji visų mokytojai. Dar prieš labai daug metų visi bijojo pažvelgti į ją, gyventi po saule, po jos šešėliu, tačiau dabar tik nepažymėti turi teisę gyventi po ja. Tas, kas išdrįsta pažiūrėti, bando po ja gyventi, skaudžiai atsiima už padarytą saulės žalą.

Toks pasaulis ir tokie vampyrų žaidimai. Medžioja, nuleidžia kraują ir pabėga. Vieni išvengia to, kiti negailestingai miršta. Taip nuolatos ir visados.

Adamas keliavo sau lėtai koja už kojos stypčiodamas. Jis tarsi neskubėjo. Nors ištikrųjų jis vengė saulės vidurdienio spindulių. Bijojo pakliūti jiems į nasrus. Jo pasaulyje nėra saulės, bet yra krūva paslapčių. Aronas keliavo šalia jo, lygiai taip pat lėtai eidamas, kartais stabtelėdamas, kur pakelėje. Jis lyg ir galvojo, lyg ir svajojo. Tiesa sakant Adamas Arono nei nepažinojo. Jis norėtų sužinoti, kas jis per vienas, tik kažkodėl bijo prarasti vienintelį juo patikėjusį ir kartu įsipainiojusį į šią velniavą.

- Iš kur tu atkeliavai? - staiga paklausė jis.

Aronas žvelgė į tolį. Atrodė, jog nelabai norėjo atsakyti, pasakoti apie save. Atrodė, kad visą tą laiką vengė to pokalbio. Ir vis dėlto Adamas nori žinoti iš kur jis, koks jis ir kodėl jis padeda. Jam dar kyla daug klausimų, bet dabar svarbiausia jam susigrąžinti Džošo pasitikėjimą ir draugystę. Eidamas Aronas neramiai muistėsi, rankos, tai suspaustos į kumštį, tai ištiestos. Jų kelias apaugęs įvairiomis žolėmis, tad taip lengvai eiti nebuvo paprasta. Reikia kelti aukštai kojas, o kartais žiūrėti, kur statai pėdą. Čia dažnai įmanomą nepastebėti duobių ir didesnių nei įprastai akmenų. Gamta daro savo, tad ir joje gyvenantys padarai daro savo. Kažkur suūkavo pelėda, sucypė laukinės pelės ir galiausiai sukaukė galingu riaumojimu kažkur užklydęs vilkolakis.

Adamo gyvenime nuolatiniai perversmai. Vieną akimirką jis su kažkuom, o kitą tiesiog vienas, kaip jo šešėlis. Tai jį trigdo. Jis ilgisi Šyros. Norėtų vėl pamatyti jos tamsiai pilkas akis. Nors ji pasakė, kad tarp jų viskas baigta. Anaiptol. Adamas nenori, kad tai pasibaigtų. Tai beveik neįmanoma. Pasilgo ir Džošo juokelių, pokštų ar net jo neprognozuojamų pykčių. Dar norėtų pamatyti Aivarą, kuris neseniai tapo vienu iš jų. Nesvarbu, kad jis su juo neseniai išsiskyrė skirtingais keliais. Adamas spėjo jo pasiilgti. Galiausiai pasilgo ir Evano su Volancu. Staigiai prisiminė Zojanos mirtį ir dar senesnę Arijos mirtį. Kaskart mirštant kam nors, Adamas pajaučia skausmą širdy. Toje dalyje, kurioje nėra stingdančio ledo. Ir nors tai ne jis nužudo, tačiau tarsi jis tai lieptų daryt, o jam tai atrodo kvailystė.

Jie priėjo sankryžą, kuri rodė keliavimo variantus. Trys kryptys, tad jiedu keliavo tiesiai, kaip ir paskutiniąsias kelias valandas. Ramybė Adamą nervino. Po kiek laiko, Aronas sustojo ir sugrįžęs atgal atsirėmė į medžio kamieną. Jis žvelgė į tolį tarsi ko tai ilgėtųsi. Iš tiesų, tai buvo tiesa. Jis ilgėjosi, o kartu ir gailėjosi.