VIETA PO SAULE: tarp Gėrio ir Blogio (BAIGTA)

I SKYRIUS "SAULĖLYDIS"

I skyrius

Saulėlydis

Ištrauka iš dienoraščio...

Diena be rytojaus - tai lygu mano giliam atodūsiui, paskutiniam įkvėpimui, kad ištarčiau tinkamus žodžius. Suteikta viltis gyventi. O ta viltis? Manau miršta paskutinė. Kol mano širdis plaks, kovosiu iki galo. Net ir po mirties aš nesileisiu nukankinamas, nes mano kelias toli gražu iki tobulojo. Kiekvienas žingsnis virsta mano ginklu, kiekvienas žodis tampa kažkieno gyvybe, kiekvienas sprendimas daro kažką neįveikiamu. Suklystas sprendimas keliauja gelmėn, o aš keliauji su juo. Nuskintas obuolys nuo obels toli nenurieda. Mano kelias, mano žingsniai kaskart sunaikina žmogų pasaulyje. Lieku su vieninteliu klausimu galvoje. Juk taip visi sako. Ar gėris ir blogis iš tiesų mano tikrieji mokytojai? Ar tai tik dar vienas sprendimas...? Nes kai apie tai pagalvoju, atsitinka nelaimės, man tenka bėgti. Bėgti kalnais, keliais, slėniais, dymumom, net laiku, kur tik įmanoma, kur tik galiu ir tik kuo toliau nuo ten. Tarytum aš negaliu gyventi, nes visuomet sužeidžiu visus, prie kurių vos prisiartinu, vos prisiliečiu. Kaskart visa tai prisimenu, tarytum vartau seną knygą, kurią norisi skaityti dar ir dar, bet per prievartą. O pabaigos nesimato, pradžios nebepamenu... O dar ji...

Sapnuoju sapną, kuriame išvystu ją, būtent ją. Nežinau jos vardo, nesu jos matęs. Ji toli nuo manęs. Atstumas iki tos nežinomybės toks tolimas ir nenuspėjamas.

Aš nuolatos turiu gyventi po šešėliu. Nuolatos ant galvos turiu nešioti kažką, kas slėptų mano dailų veidą. Dažnai to savęs klausiu - kodėl? Bet galvoje būna tik išimtys, o atsakymo nei vieno.

Kartą paklausiau tėvų, kodėl aš galiu eiti į lauką, kai saulė nusileidžia ir kodėl aš galiu žaisti kamuoliu ar beisbolo lazda atmušinėti kamuoliukus, bet tik tuomet, kai mėnulis išryškina žvaigždes danguje. Jie tylėjo. Ir ta tyla pasiliko mano širdyje.

Praėjo daug laiko, daug metų. Aš priėjau prie to pačio klausimo, ir vėl paklausiau, tik šįkart kitaip. Kodėl aplink mane visi miršta, o aš tarsi nejudu laike? Nei vienos raukšlės veide, nei vienos iššokusios venos rankoje. Nei vieno mažyčio skausmo kūne, kuris turėtų jau seniai mane kaustyti. Tėvas tylėjo. Motina taip pat.

Ir kol mano broliai žaizdavo lauke, spardydavo kamuolį, mušdavosi, karstydavosi medžiuose it kokios beždžionės, aš žiūrėdavau pro langą. Galima sakyti, buvau prikaustytas prie jo. Prirakintas didelėm ir šaltom grandinėm.

Mano kambarys visuomet būdavo prieblandoje, tamsoje, o saulei tarsi būdavo draudžiama pasirodyti kambario kampuose. Niekada to nesupratau. Gal dėlto, kad buvau per mažas, o gal dėlto, kad atsakymo į tai neturėjau.

Pasislėpęs dažnai verkdavau, nes prisipažįstu, pavydėdavau vaikams, kurie galėdavo dieną lakstyti ir valgyti ledus, gerti šaltas sultis. Galima teigti, jog neturėjau nieko, nors tai melas. Turėjau viską. Tačiau man buvo per mažai, nes nieko panašaus nejaučiau. Kažkas blogiau vyko už tų sienų. Kažkas, nuo ko visi mane slėpė.

Niekada nešvęsdavau savo gimtadienių. Man atrodė, kad tai beviltiška. Kai tuo metu tėvai vis norėjo paminėti metus, kurių sulaukdavau vis daugiau ir daugiau. Jie švęsdavo ir mano brolių gimtadienius.

Kad ir kaip ten bebūtų, jaučiausi vienišas, niekam tikęs. Dažnai sau sakydavau, kad man to pakaks, kad laikas nubrėžti liniją tarp visiškos laisvės sau.

Aš troškau pabėgti. Troškau pajusti laisvės skonį.

Kai sulaukiau maždaug šimto devyniasdešimties metų, aš pabėgau. Pabėgau iš tos rutinos, monotonijos ir kasdienybės, kurią teikė tie namai. Tuomet nežinojau, kur eiti, kur bėgti ir ką daryti. Man skaudėdavo akis, galvą. O kūnas ir oda taip greit įkaisdavo nuo dieną teikiamos šilumos, kad darydavosi silpna. Tuomet tekdavo dėtis ant galvos juodą gobtuvą, ir taip jaustis saugiau.