VIETA PO SAULE: tarp Gėrio ir Blogio (BAIGTA)

XXIX SKYRIUS "ANTRASIS AŠ"

XXIX SKYRIUS

Antrasis aš

Adamo galvoje skambėjo žodžiai. Jis, tai Hektoras valdęs prieš tūkstantmečius. Bet juk tai atrodė neįmanoma. Tokios mintys jam netilpo galvoje. Kas jeigu tai tiesa ir jis nebežinos, ką daryti? Kas jai jis blogiukas?

Sėdėjo ant nešvaraus grindinio atsirėmęs į lovos galą. Neturėdamas, kur žiūrėti, tiesiog nuleido jas į grindinį. Labai ilgai tylėjo po tokio pasakojimo, kaip Farnako. Kira bandė jį prašnekinti, tačiau tai buvo beviltiška. Farnakas jau pradėjo gailėtis, kad iš viso tai prisiminė.

Adamas bandė, bet tai tiesiog nesibaigia. Tuo pasakojimu jis abejoja. Atrodo, kad Farnakas kažką nuslėpė, kažką svarbaus. Galbūt net melavo.

Vakaras buvo darganas ir bjaurus. Jokios saulės, kaip ir pastarasiąs keturias dienas. Adamui nuo to tik geriau.

Danguje plyti debesų pulkai. Juodi ir blankūs. Tirštas rūkas ir begalinė tyla. Šis miestas visuomet skendo tirštame rūke. Galbūt dėlto, kad jis visų pamirštas. Tik ne jam...

- Adamai, - prabilo ji. - Galbūt aš klystu. Sutapimas, - kreipai išsišiepus bandė gelbėti jį nuo užpuolusios panikos. Nepadėjo.

Jis tylėjo. Nieko neatsakė.

Ji prisėdo šalia. Ilgainiui lėtai dairėsi į šalis, bet tada ji sustojo ties Juodosios ilties nagais įrėžtais į sieną. Kurį laiką į tą vietą žiūrėjo, tad ir Adamo žvilgsnis ten pat nuslydo. Ir dabar abu žiūrėjo į vieną pusę.

Valandą kentęs tylą pasisuko jos pusėn ir tarė:

- Kas..? Kas jai ištikrųjų aš esu Hektoras? Araielio žodžiai atrodė tokie prasmingi tuo laiku, o dabar jie atrodo daugiau nei tik prasmingi. Gal tai užšifruotas kodas. Arba jis norėjo pasakyti daug daugiau, bet neužteko tam laiko, - bandė raminti save.

- O kas jei tai tik gandai pačių žmonių sukurti?

- Pati tuom netiki. Aš privalau sužinoti, kur yra dar vienas žiedas. Antrasis išdavikas turi būti nužudytas. Ir kai visus turėsiu... Tada nežinau, - jis nusiminė. Žodžiai užtilo, lūpos užsičiaupė. - Tiesiog noriu susigrąžinti jo pasitikėjimą. Galbūt kitiems kvaila tai. Bet man... Man tai nepaaiškinama.

- Tai, ką ruošies daryti?

- Nesu tikras, bet nuo to, kur viskas prasidėjo.Turiu rasti tą miestą.

- Niekam nevalia jo ieškoti, - iš kito kambario atlėkęs ir išsigandęs užrėkė Farnakas.

- Kur tas miestas?! Kur jis?! Man reikia susigąžinti jo pasitikėjimą. Nesiruošiu gyventi toliau be to. Iš manęs Tamsa daugiau nieko nebeatims. Jai dar toli šviečia iki silpnojo manęs! Pasakyk! - lyg grąsindamas užrėkė Adamas.

- Niekas neturi teisės jo rasti. Niekas neturi teisės įžengti į tą blogio vietą. Niekas nežino, kur ji. Būta tokių, kurie jos ieškojo manydami, kad jiems atneš amžiną šlovę. Tos vietos ieško Sarduras. Jaigu jam nepavyko rasti jos iki šiol, tai jums nepavyks juo labiau, - susikrimtęs ir prikandęs lūpą šnekėjo Farnakas.

- Šono čia nėra, bet esu aš. Ir jei reikės padėti galvą po kardo ašmenimis, aš taip padarysiu.

Lauke sukaukė baisiu garsu storas balsas. Adamas pakilo iš savo vietos ir priėjo prie lango. Už jo tūnojo Aivaras atsitūpęs priekinėm kojom į priekį. Atrodė kažkoks paniuręs ir piktas. Visas kailis pagaugais nuėjęs. Jam šalta.

- Ar galiu jį įleisti vidun? - nedrąsiai paklausė Adamas.

- Prašom. Tik būtų malonu, jei jis nepritryptų savo didelėm vilkolakiškom letenom.