VIETA PO SAULE: tarp Gėrio ir Blogio (BAIGTA)

XXXIII SKYRIUS "ANGELAS SU DEMONO SPARNAIS"

XXXIII skyrius

Angelas su demono sparnais

- Man buvo nesuvokiama ir neaprėpiama. Nesitikėjau, kad Farnakas nežinodamas tikrosios istorijos, tiek primelavo vardan to, kad neraščiau San Lordono. Kuom jis toks įpatingas? Be to, kad jį sukūrė Šešėlis ar, kaip ten jis. Šeštasis palikuonis, tai Šonas, bet kodėl jis nepasirodo ir nekovoja? Kodėl aš kankinuosi?

**********

Yra poelgiai, kurių negalima atleisti.
Yra žodžiai, kurių neįmanoma pamiršti.
Yra momentai, po kurių žmonės tampa svetimais.

**********

Aronas vartė storą paauksuotais lapais knygą. Viršelis sidabrinis su raide "S". Kad ir ką ta raidė reiškė, joje daug naudingos informacijos. Vertęs kitą puslapį rado parašytą žodį "Sautonas", tad jis iškart pasikvietė Adamą su Džošu. Padėjęs knygą ant stalo ėmė skaityti.

- Sautonas - kadaise egzistavęs miestas. Jo garbei buvo sukurta sąjungą, kurią pavadino miesto vardu. Nuo pat Sąjungos įkūrimo ją sudaro dvyliką diplomatų, sprendėjų. Sautonas buvo negailestingai sunaikintas Sarduro. Šis įsakė Juodajai rankai sunaikinti visus, kurie trukdys jiems užkariauti šį miestą, bet Juodajai rankai to nepavyko padaryti, tad jis jį visą sudegino.

- Kam Sardurui jį naikinti? Kokia buvo viso to prasmė? - nesuprato Aronas.

- Reikia klausti jo pačio, - leptelėjo Adamas.

- Juk tu nerimtai, - suburbėjo Aronas.

- O tau panašu, kad čia pokštas?

- Vienas neatsilaikytun.

- Jeigu jis tėra tarnas, tai nuo jo gresia tiek pat pavojaus, kiek nuo Juodosios rankos.

- Adamai, kartais perlenki lazdą.

- Nepradėkit.

Jie užvertė knygą ir apsidairė. Knyga grįžo į savo vietą. Jie viską sužinojo apie Hektorą ir apie Loradylą, bei naująjį Tamsų Tamsą - Šešėlį.

Džošas nenustygo vietoje. Vaikščiojo pirmyn ir atgal. Adamas dar vis dairėsi po knygų lentynas.

- Jeigu jau viskas, tai laikas nešdintis iš čia, nes sargybiniai darosi nelaimingi, - suprunkštė Aronas.

- Kodėl taip sakai? - paklausė Adamas. Aronas parodė pirštu į vaiduoklį. Adamas atbėgo iki Arono. Prieš juos stovėjo mergina. Balta suknelė, ant galvos baltas vainikas. Turėjo juodus sparnus. Ji žvelgė tiesiai į Aroną. Jos akyse buvo visiška tuštuma.

- Sveikas, broliuk, - ištarė vaiduoklis. Adamas nesuprato, bet Aronas grįžo į savo senus prisiminimus. Tos akys, nedidelė šypsena. Jis žino, kas ji.

- Darija? - sunerimo jis. Adamas atsigrežė į jį. Džošas atlėkė iš kitos pusės ir net pašoko.

- Tu pažįsti ją?

- Ji... ji mano sesuo.

- Kaip suprasti? Ji tavo sesuo? Taigi... - užsikirtinėjo Džošas.

- Aronai, nelįskit, kur jums nereikia. Nes prisišauksit to, ko nevalia šauktis. Iškviesit marą į žemę jūs visi mirę.

- Bet juk tu gyva , - nesuprato Aronas.

- Aronai, aš mirus. Jau visi penki šimtmečiai, kaip mirus. Atleisk man, kad nesugebėjau atsilaikyti.

- Kodėl? - paklausė Adamas. - Negi tu žinai, kas tas šešėlis? O gal jis net ne šešėlis, o tik taip žmonių pramintas?

- Atėjau tave įspėti, Adamai, mane siuntė Šono angelas Katijielis. Jis liepė nesikišti. Nes kitaip prasidės dar baisesni dalykai.