30 boys And 15 Girls(BAIGTA)

5 dalis

-Zakai!-sušukau stovėdama už durų, bet niekas neatsiliepė. -ZAKAI!-šaukiau visa gerkle ir daužiau kumščiu duris, kol jos išlūžo. Kaip įmanoma greičiau įbėgau į Zako kambarį ir likau stovėti nejudėdama. Zakas, vos kvėpuodamas guli susirietęs ant žemės. Atsitokėjus pribėgau prie jo ir pradėjau šaukti;
- Žiūrėk į mane! Suknistai žiūrėk man į akis! PAGALBOS! PADĖKIT!
Pro duris įsiveržė Gasas ir Kalebas. Jie, kaip ir aš nesusivokė, kad čia ką tik įvyko.
-Sumautai šaukit daktarus!-rėkiau pro ašaras. Niekada neverkiu, bet tai man sukėlė šoką. Artimiausias gaujos narys palieka mane.
-O Dieve... Zaikai!-surikau, kai iš jo burnos pasipylė kraujas.-Žiūrėk į mane! Aš su tavim! Būk geras...atsimerk!

Neilgai trukus čia subėgo ir naujokai. Dabar aš atrodau silpna. Niekada nerodau savo jautriosios pusės, o štai tik atvykę naujokai mato mane verkiančią. Tai taip suknistai neteisinga!

Klūpiu prie jo su didelia viltimi, kad jis liks gyvas. Subėgę daktarai liepė visiems išeiti, taip pat man. Bet aš nesitraukiau nuo savo 'tėvo'. Zakas man yra viskas!!! Pagaliau pasidavusi pasitraukiau į šoną ir atsirėmiau į šaltą sieną. Apsikabinau kelius ir nuleidusi galvą rėkiau,verkiau ir merdėjau...gyvenime taip nesijaučiau. Aplink Zaką laksto daktarai su aparatais ir švirkštais, o Zakas nebejuda. Kodėl jis turi taip nesąžiningai išeiti ir palikti mane sunkiausioje minutėje. Kodėl taip nutiko man?!

-Mes apgailestaujame,-priėjo prie manęs pražilęs, plikas su akiniais senukas.- Bet mes jo netekome.
-Ne!-atsistojusi šaukiau ant jo.-Jūs neapgailestaujate! Jūs pavėlavote! Jei ne jūs Zakas dabar padėtų man! Galėčiau normaliai gyventi toliau! Bet jūs suknistai nesugebėjote jo išsaugoti...-ašarotomis akimis pastebėjau, lad į mane žiūri naujokai ir kiti.- JŪS SUPISTI ASILAI!-užsipuoliau su peiliu, kurį radau kišenėje, plikį. Sužeidžiau jį ir pajutau stiprias rankas atstumiant mane nuo to šūdžiaus. Mane atitraukė Lukas. Tas žmogus, kuris man liko iš tų, kuriems galiu atsiverti visa širdimi. Daktarams pasišalinus iš kambario likau aš, mane apsikabinęs Lukas ir Zako kūnas.
-O Dieve... Lukai!- verkiau jam į kaklą.- Tai netikra...noriu pabusti!
-Šššš, maže...-bando guosti mane Lukas.- Viskas bus gerai... toks jau tas gyvenimas... niekas šito nepakeis...visi mirsim.
-Bet tai taip neteisinga!-šaukiau, nors dėl verkimo nesugebėjau.
-Visas pasaulis neteisingas...-jis švelniai suėmė mano smakrą ir pakėlė mano galvą, kad pažiūrėčiau į jo žydras akis.- Vieni išeina, kiti ateina... aš einu pakviesiu Gasą, Driu ir Kalebą. Nori kartu?
-Ne...aš pabūsiu čia, kol ateisit.
-Nepražūsi?
-Nepražūsiu.

Vos išėjus Lukui kritau ant žemės ir dar labiau verkiau. Apsikabinau Zaką, ir nepaleidau... tai taip supistai sunku. Pirmą kartą netenku tokio brangaus žmogaus. Tada išgirstu žingsnius ir tylius žnabždesius.
-Oh Megan...-atsisėdo prie manęs Kalebas.- Nenutuokiu kaip tu tai ištveri ir ištversi, bet mes tau padėsime.

Nors šie žodžiai kiek mane supykdė, mane jie paduodė. Nebegaliu atrodyti tokia silpna, bet tai taip sunku.
-Kur naujokai?-kiek nurimusi paklausiau Driu.
-Rūsyje. Merginos net neatėjo.
- Puiku. Eikite pas vaikinus. Laidotuvės ryt.

Mes turime laidojimo kambarį kitame pastate, prieš mūsiškį. Ten tarsi morge, tik gražiau. Dabar ten guli 12 kūnų, kurie buvo svarbis šiai gaujai. Dabar bus 13.
Nusivaliusi ašaras nukeliavau į savo kambarį. Man reikia atsigauti. Grįžusi numoviau tiesiai į dušą. Kaip gera jausti šaltą vandenį tekant kūnu. Niekada nesu praususis po šiltu vandeniu. Taip tiesiog yra. Dušas padėjo mintyse sudėlioti viską į savo vietas. Galutinai nurimusi nuėjau į pirmo aukšto sporto sales, kuriose jau vaikinai treniravo perdžiūvusius kūnus. Nesugebėjau paslepti juodų paaukių ir nuverktų akių, bet kam tai rūpi... kokį pusvalandį stebėjau kaip beviltiškai jie treniruojasi, ir pagaliau sugalvojau sušaukti kovą.
-Janson!-sušukau.-Į ringą. Logan! Į ringą! Metas pademonstruoti, ką sugebate!
Ringe atsistojo kovotojai ir nuožmiai nužvelgė vienas kitą.
-Kaukitės!-sušuko Gasas. Stebiu kaip įnirtingai jie kovoja. Net nereikia spėti, ir taip aišku kas Jazz stipresnis. Tačiau Logan nepasiduoda ir prakerta Jazz antakį. Kraujuojantis Jazz užsimoja ir atjungia Logan iš karto. Logan išnešamas daktarų, o Jazz lieka stovėti ir kraujuoti.
Prieinu prie jo ir sakau:
- Eime pas mane. Sutvarkysiu tavo veidą.
Ėjome tyloje. Naujokams kaip ir draudžiama lankytis gaujininkų aukštuose, bet kartais reikia šias taisykles laužyti... atidarius savo kambario duris pamačiau nustebusį Jazz veidą. Visi gavoja kad tokios kaip aš yra netvarkingos. Deja ne visos. Savo kambaryje retai būnu. Kartais net pasiilgstu savo kambario.
-Eime į vonią, ten turiu vaistinėlę.-pasakiau.
Jis nieko nesakęs nusekė man įkandin.
-Sėskis ant vonios krašto,-paliepiau.- Labai skauda?
-Dilkčioja...-numykė.
Priėjusi prie kriauklės iš viršutinės spintelės išėmiau nedidelę dėžutę su bintais ir peroksidu. Ji net apdulkėjo, nes neliečiau jos jau kokius metus, o gap net ir du.
Paėmiau skiautę binto ir virš kriauklės suvilgiau jį peroksidu. Pakėliau galvą ir virš kriauklės kabančiame veidrodyje sutikau paslaptingą Jazz žvilgsnį. Tai mane sugundė jam nusišypsoti, bet greitai nuvijau tokias mintis šalin. Priėjau prie jo išvalyti žaizdą.
-Labai skauda?-paklausiau, pastebėjus kaip Janson susiraukia.
-Šiek tiek.
- Tau smarkiai kliuvo, bet siūti nereikės.

Viltis