30 boys And 15 Girls(BAIGTA)

13 dalis

Prie pirmo aukšto durų į rankas pasiėmiau po pistoletą su šoviniais. Logan PAMETĖ savo ginklą, taigi automatas keliavo pas jį. Nevėkšla.
Atidariau duris ir pamačiau du priešus nusitaikiusius tiesiai į mus.
-Išvenk!-rėkiau Log.-Apsigink!-šūktelėjau ir numečiau priešo ginklą kažkur toli.-Atakuok!- šūvis į nugarą.
Logan vargiai pakartojo mano judesius, bet išsilaikė. Vis geriau nei buvo.
-Eime.-pasakiau paimdama priešo ginklo apkabas.

Užsikėlėme į antrą aukštą ir pakartojome veiksmą.
-Kadangi užmušėme nedaug čia, didysis kambarys bus perpildytas priešų. Neišsigąsk.
-Aš nebijau.-pasiteisino Log.
-Žinoma.-sarkazmas paliko mano lūpas.-Pabaigę čia, eisi ant stogo patikrai. Aš eisiu į apačią pasitikti draugų.
-Supratau.
Išlaužiau duris ir pradėjau šaudyti. Į mane smigo šimtai strėlyčių, bet aš nebekreipiau į tai dėmesio. Nebuvo kada. Logan buvo sušaudytas pakankamai, kad kristų iš kūno paralyžiavimo
o, bet jis irgi laikėsi.
-Nestovėk vietoje!-rėkiau skūrai.
Šaudžiau nieko negirdėdama aplink save. Nors tai tik žaidimas, moku įsijausti. Juk aš dramos karalienė.

Pašaudžius kokį pusvalandį ar net daugiau galėjau laisvai nusiimti prikibusias strėlytės ant rankų, kojų, pilvo, ir net veido.
-Viskas?-pagaliau paklausiau Log.
-Taip. Einu ant stogo.
-Eik. Saugokis iš nugaros.

Išsiskyrėme ir nuėjome kas sau. Ramiai keliavau ir šaudžiau jau kiek atsigavusius Kalebo pakalikus.
-Ką gi ką gi...-išgirdau Kalebo balsą už savęs, antrame aukšte.-Mesk ginklus!

Ramiai iš ginklų nusisukusi išėmiau vieną strėlytę, o ginklus nuspyriau Kalebo pusėn.
-Pagaliau pralaimėjai.-tyčiojasi iš manęs jis.
-Aš taip nemanau.-pasakiau.
-Ir kaip gi tu mane nugalėsi?
-Va taip!-akies mirksniu atsisukau ir sviedžiau strėlę tiesiai į Kalebo kaklą. Jis suinkštė iš skausmo ir nugriuvo. Tada išgirdau šaukiant pergalės garsus. Išsigandusi greitai išbėgau į kiemą. Pradėjau dairytis ir pamačiau visus žaidėjus plojant ir triumfuojant. Susivokusi pakėliau galvą aukštyn ir pamačiau Log plevesuojant priešų vėliavą. Įsijungiau į plojimus išlaikiusi šaltą šypseną. Šauniai padirbėta.

//
-Taigi.-garsiai sakau traukinyje.-Šauniai padirbėjote. Treniravotės gerai. Visus sveikinu. Tikiuosi nenuvilsite manęs. Dabar yra kažkur apie 3:00 nes saulė nepatekėjus. 9;00 tęsime treniruotes ir vakare gaujininkai jums pademonstruos, ką galima nuveikti su kalytėmis. Tai jums patiks. Pusryčių metu papasakosiu daugiau.
-Laikas šokti!-pareiškė Kalebas.
Visi kartu iššokome iš traukinio ir nukeliavome į pastatą.
-Turit kelias valandas pamiegoti.-pasakiau.-Laisvi.
Visiems išsiskirsčius nuėjau su Kalebu į rūsį. Abu atsisėdome prie stalo ir pradėjome rūkyti.
-Dar ne per anksti demonstruoti kalytes?-pasakė man Kalebas.
-Pats laikas. Metas parodyti, ką veikiame be žudynių. Vakare rinksime naujokus krikštynoms. Nebėra prasmės toliau juos kankinti. Išrinktuosius krikštysim, o atskirtus nužudysim.
-Kodėl skubi?-paklausė jis.
-Atsimeni dėžę, kurią gavau kai mus apgavo?
-Taip.
-Gavau laišką, kuriame atskleista dalis mano praeities. Kažkas kesinasi į gaują, į mane. Negalim sėdėti rankų sudėję. Įpatingai tokiu metu.
-Kiek jų liks?
-Mažiau negu dešimt.
-Kiek?!-paspringo mano žodžiais jis.
-Ar matai kokie jie?-dramatizuoju.-Jie yra nuliai. Net it iš jų stipriausi neprilygs mūsų. Net stengtis neverta. Bet iki kitos 13-osios labai daug laiko.
-Suprantu, bet tikrai esi garantuota ir apsieisi su vienetais?
-Žinoma neapseisiu, bet negaliu taip ilgai laukti. Vistiek dauguma jų liks skūromis.
Stojo tyla. Ji tikrai buvo nejauki. Bet, yra kaip yra. Manau nesuklydau. O gal? Ne. Tikrai. Ne.
-Man reikia eiti.-galiausiai prabilo Kalebas.-Mano eilė budėti. Tu išsimiegok prieš rytojų.
-Gerai.

Kalebui išėjus nukeliavau į savo kambarį. Daugiau nebenoriu nieko, tik miegoti.

Viltis