30 boys And 15 Girls(BAIGTA)

7 dalis

Neskubėdama einu per gatvę ir leidžiu vėjui plaikstyti mano gražiąją suknelę. Dar niekada taip nesijaudinau eidama į laidotuvių kambarį.
Įžengiau į patalpą ir nustebau. Prieš Zaką stovėjo Janson.
-Ką čia darai?-paklausiau ir išgirdau tylų aidą iš kambario galo.
-Ką?-lyg iš transo pabudęs atsisuko į mane Janson.
-Sakau ką čia darai?
-Aj...tiesiog užsigalvojau.
Priėjau ir atsistojau jam iš dešinės. Dabar galėjau matyti Zako šaltą veidą. Jo apranga mane žavėjo. Niekuo neįpatingos kelnės, juodi marškiniai ir odinis švarkas. Taip rengemės visi. Man taip Zako trūks. Jaučiu, kaip drėksta mano akys, bet stengiuosi nepravirkti.
-Tau derėtų eiti.-pasakiau Jazz.
Jis nieko nesakęs išėjo. Aš likau stovėti su Zaku. Štai koks tas bevertis gyvenimas. Vieną sekundę žudai žmones ar juos gelbėji, o kitą miršti pats. Kokia tada prasmė gyventi? Dėl kitų? Bet juk niekas tavęs nevertina, kad ir kaip stengtumeisi. Niekas nežiūri į tavo pusę, kai reikia pagalbos.
-Reikia pagalbos?-išgirdau tylų, šiltą Driu balsą už savęs.
Papurčiau galvą.
-Ne...-prikimusiu balsu pasakiau.
Girdėjau jo žingsnius už savęs, kurie vis garsėjo. Tada pajaučiau jo šilras rankas ant savo pečių.
-Kuo jis tau buvo toks svarbus?
Niekas nežinojo kodėl aš taip prie jo prisirišus. Man tiesiog buvo gėda sakyti. Sakyti, kad buvau KALĖ. Ta, kuria naudojamasi neatsiklausus ar galima. Ta, kurią galima numesti kaip šiukšlę.
-Jis mane išgelbėjo.-prabilau.
-Nuo ko?
-Nuo viso to, ką mes darome su tomis merginomis. Aš buvau tokia. Manimi naudojosi. Bet dėkoju Dievui mane Zakas ištraukė iš ten. Dabar aš esu tokia. Ir tai didžiausia dovana... jo palikimas man.
Priėjau prie Zako ir tarp jo sušalusiu rankų įdėjau baltąją rožę.Tada grįžau ten, kur stovėjau.
-Galiu paklaust?-kreipėsi Driu į mane.
-Žinoma.
-Kokia bausmė sulaužius taisyklę JOKIŲ SANTYKIŲ TARP GAUJININKŲ?
-Ištrėmimo arba mirties.
-Tada laukti neverta.
Nesupratusi ką jis kalba atsisukau į jį, bet buvau staigiai priremta prie šaltos morgo sienos.
-Negaliu taip ilgai tverti. Jau metus negaliu atsikratyti minties išdulkinti tokią gražuolę kaip tu!
-Nesrįsk!-rėkiau jam į veidą. Tai ne Driu. Jis negalėtų taip pasielgti.
-Manai, lengva tvirkinti kales, kai esi iki ausų įsimylėjęs nepasiekiamiausią panelę?
-Kaip tu gali šitaip elgtis?!-balsu rėkiu ant jo.-Tu juk pažadėjai gaujai! Pažadėjai sau!
-Man pažadai nieko nereiškia...
Jis pakėlė mano rankas man virš galvos, prispaudė smarkiai mane prie sienos ir pabučiavo. Neatsakiau jam. Jis šiknius. Didžiausias šiknius pasaulyje. Jis pažadėjo...jis niekas.
-Juk tu nesi tokia žiauri... tu irgi myli kažką, o aš galiu padaryt kad mylėtum mane.
-Asile! Atstok!
Atstūmiau jį ir iš kumščio trenkiau į veidą, tada spyriau į pilvą ir palikau jį leisgyvį gulėti morge.
-Megan! Juk pati žinai kad tokios šūdinos taisyklės manęs nesustabdys!-rėkė iš toli jis.
-Jei nesustabdys taisyklės, sustabdysiu AŠ!-atsikirtau jam ir nubėgau į savo kambarį. Aišku, aš nebūčiau aš, jei nesukelčiau ant kojų viso pastato. Visi pradėjo sekti mane o aš stengiausi kuo greičiau nuo jų pabėgti ir laikytis nepravirkus. Įbėgau į kambarį ir uždarius duris atsirėmiau į jas ir nuslydau jomis ant žemės. Verkiau. Negana to, kad netekau brangaus žmogaus, mane kėsinosi išprievartauti mano geras draugas.
-Megan!-kažkas smarkiai daužėsi į duris.-Megan!
-Dink iš čia!-sušukau, bet beldimas ir šaukimas nesibaigė.
Atsistojau, nusivaliau ašaras ir giliai įkvėpusi atidariau duris.
-Kalebai...-tesugebėjau ištarti.
Jis pribėgo prie manęs ir mane apsikabino.
-Ššš...nusiramink,-mėgino nuraminti mane jis.-Aš čia. Einam atsisėsim ir papasakosi viską.
Nuėję atsisėdom ant mano lovos ir aš pradėjau pasakot. Ne apie tai, kad vos šiandien manęs neišžagino, o apie Zaką ir visą savo praeitį. Tyliai mintyse meldžiau, kad Kalebas manęs nepaklaustų, kodėl verkiu.
-Suprantu, kad tau sunku dėl to. Visiems sunku. Tačiau paaiškink man vieną dalyką...tu verki dėl šito? Nes atrodo, kad tave išdavė labai artimas žmogus.
-O ka jei taip ir buvo?-pasakiau.
-Tai kas tada tai padarė?-paklausė manęs Kalebas.
-Driu. Jis manimi norėjo pasinaudoti ir...
Kalebas nebesiklausė manęs ir kažkur nubėgo. Nubėgo pas Driu. Kalebas ir Driu nesutatia nuo pirmos jų susipažinimo dienos. Kodėl, niekas nežino. Jie niekam nesako.
Lėtai atsikėliau nuo lovos ir nusivalius ašaras nusekiau Kalebą. Vis artėdama keistų garsų link supratau, kad Driu dabar klius. Žinoma, jam kliūtų ir be Kalebo, bet Kalebas man kaip sargas. Kalebas mane saugo ir padeda. Pravėriau Driu kambario duris ir tyliai klausiausi Driu ir Kalebo pokalbio.
-Kodėl taip pasielgei?!-rėkė Kalebas ant Driu.
-Aš pagaliau pasakiau tiesą!
-Tu šiknius! Vos neišprievartavai Megan! Dabar ji tave išmes iš gaujos ir parūpins kapą po jos kojomis!
-Man nusišikt!Manai nežinau, kad mirsiu?! Nebūčiau pasakęs to, kad iš čia dingčiau...pasakiau jai tai, ką turėjau pasakyti senai. Manai, lengva būti prie žmogaus apie kurį galvoji kiekvieną sekundę?!
-Man nerūpi, ką tu galvoji apie ją! Tu padarei didelę klaidą, taigi gali dinkt iš čia su visa savo meile Megan! Ji tikrai tobula, ir tikrai kiekvienas svajojom apie ją! Bet tik tu, toks asilas galėjai padaryti tai, ko atleisti neįmanoma. Iki rytojaus turi dinkt iš čia!

Viltis