30 boys And 15 Girls(BAIGTA)

6 dalis

- Galiu paklaust?- pasakė man Janson.
-Priklausomai, koks klausimas.- stengiausi išlaikyti paslaptingą balso toną.
-Mums sakė, kad čia draudžiami santykiai tarp gaujininkų. Kodėl?
-Nes manome, kad atsiradus bet kokiems santykiams tarp gaujos narių, nebekreipiama dėmesio į gaują. Esant čia visa širdimi turime atsiduoti šiam suknistam reikalui. O kodėl klausi?
-Tiesiog įdomu.
-Esi ką nors įsižiūrėjęs iš mūsų lėlyčių?
-Panašiai... o ką?
-Deja, teks pamiršti tą lėlytę...
-O jeigu tą lėlytę matau per dažnai ir tai man yra per sunku.
-Teks susitaikyti...
-Tu tai pasakei tarsi būtum tokioje pat situacijoje.
-Gal ir esu...-numykiau, toliau valydama jo veidą.- Gal kada papasakosiu, bet ne dabar...

Tikrai nenoriu dar kartą verkti. Juo labiau prie jo.
-Galiu dar vieną klausimą?-vėl prašo Jazz.
-Klausk.
-Kodėl man padedi? Turiu mintyje...valai mano žaizdą, nors gali numesti mane prie durų ar nužudyti.
-Negalvok, kad aš tokia žiauri su visais...yra dalykų, kurių žmoguje nepakeisi...pavyzdžiui rūpestingumo ar gailesčio...
-Tu šiuos jausmus turi?
-Gėda pripažinti, bet taip. Aš turiu gailestį ir rūpestingumą.
-Tau to nereikia gėdytis.

Ignoravau jo šituos žodžius. Buvimas gaujoje neleidžia rodyti savo ŠVELNIŲJŲ jausmų ir savybių.

-Viskas, baigiau.-tariau išmesdama kraujuotą bintą š šiukšlių dėžę.
-Ačiū tau.-tyliai padėkojo jis.
- Visada prašom. Jei dar reikės, kreipkis.
-Būtinai.
Jam išėjus sutvarkiau vonią ir nukeliavau į lovą. Miegas viską išspręs. Manau.

-Megi... Megi...-girdėjau švelnų balsą.-Megan! Kelkis..!
-Atstok!-paliepiau.
-Pražiopsosi laidotuves!
Išsigandusi atsisėdau ir prieš save pamačiau Luką.
-O Dieve...Lukai...aš pramiegojau visą naktį?!
-Taip. Tau reikėtų dažniau miegoti, o tai atsijungsi negrįžtamai.
-Aš į laidotuves neisiu...sukviesk visus vaikinus...ir naujokus. Tegul visi gedi ten, o aš gedėsiu čia. Nesugebėčiau ištverti ir žiūrėti į baltą Zako veidą.
-Kaip pasakysi. Jei persigalvosi, laidotuvės bus po valandos.
-Gerai. Ačiū.

Jam išėjus nusipurčiau. Neišeina atsikratyti tos minties, kad Zako nebėra. Jo nebėra šalia manęs.
Nuėjau į dušą. Man dušas- atgaiva. Tik čia galiu pamiršti viską, kas vyksta aplink.
Nusipraususi nukeliavau iki spintos ir išsitraukiau ilgą, juodą, suknelę. Į laidotuvių ceremoniją neisiu, bet Zaką aplankysiu. Užsivilkau suknelę ir pasižiūrėjau į veidrodį: Tai netikra...tu netokia. Tu esi žiauri bet ne graži. Tokia tiesa...
Tą suknelę turiu ne dėl to kad kaip madona galėčiau eiti į laidotuves. Šią suknelę vilkėjau per savo krikštynas pas Bosą.
Prisiminimų pamiršti neįmanoma. Ši suknelė primena, kaip išsižadėjau jausmų, meilės ir ateities. Mano praeitis, dabartis ir ateitis yra ši gauja. Ne kas kitas. Ne kažkoks žmogus ar padaras, ne aš pati...
Pro nedidelį langelį mačiau praviras laidotuvių kambario duris ir prie pastato susirinkusius naujokus. Jie nesipuošė, nes nei rūbų turi, nei mes jiems jų duotumėm.

Logan pov.

Šiandien Zako laidotuvės, o aš guliu su sulūžusiu šonkauliu savo kambaryje. Tą šonkaulį sulaužlė Janson. Taip norėčiau jį nudėti... per jį nebūsiu laidotuvėse, nors jos nėra man svarbios.

Janson pov.

Visi sugūžėjo į šalia esnatį pastatą. Neatsilikau ir aš.
-Taigi naujokai.-prabilo Kalebas.- Mes stovime prie laidojimo kambario. Čia yra palaidota svarbiausi gaujininkai. Galbūt, kada nors čia būsit laidojami ir jūs. Bet nemanau.
Pradėjau dairytis Megan, bet jos čia nebuvo. Keista, nes kas vakar įvyko supratau, kad Zakas labai jai svarbus. Prisiminus mūsų vakarykštį pokalbį, nuo mano veido nedingsta šypsena. Nemyliu aš jos, tik erzinu. Mėgstu tai daryti.
Įėjome į pastatą ir mane nukrėtė šaltis. Čia tarsi morge. Šalta, o aplink 13 karstų. Viduryje, manau- Zakas. Nepažinojau jo labai ilgai, bet jis tikrai nusipelnė daug.
-Visi Viskonsino gaujininkai,-pasakė Lukas.-Pagerbkime šį puikų, kažkadą buvusį šios gaujos lyderį tylos minute.

Štai kodėl Megan jis toks svarbus. Turbūt jis jai padėjo tapti tokia...net nežinau kaip ją pavadinti. Žiauri, bet tik išorėje. Manau, kad jos viduje slepiasi kažkas švelnaus ir...mielo?
Visi nuleidę galvas stovėjome kelias sekundes.
-Ačiū jums.-pasakė Lukas ir pradėjo kalbą.-Zakai, tu mums padėjai net tada, kai gauja skilo. Tu padėjai ją grąžinti Megan...

Toliau nebeklausiau. Net neįstengiau klausyti, nors pats nesupratau kodėl.

Megan pov.
Per savo kambario langą stebėjau, kada iš laidojimo kambario išeis gaujininkai ir naujokai. Teko laukti ilgai. Matyt, Lukas užtęsė kalbą apie jį. Tikiuosi jis neprasitarė, kad Zakas padėjo iš naujo suburti gaują, kai ją suskaldė Niujorkas. Tai kiek gėdinga istorija.
Mano apmąstymus nutraukė iš pastato išeinantys naujokai. Jie išeidinėjo po vieną, po kelis. Teko ilgokai palaukti, kad galėčiau nesibaimindama keliauti prie Zako ir padėti ant jo karsto BALTĄ ROŽĘ... baltas rožes dedu tiems numirusiems, kurie visa širdimi atsidavė gaujai ir jai padėjo, padėjo man.  

Viltis