30 boys And 15 Girls(BAIGTA)

10 dalis

Toliau sėdėjome tyloje. Iš kišenės išsitraukiau cigaretę ir ją prisidegiau.
-Rūkai?-paklausiau Jazz.
-Ne.-atsakė susigėdęs.-Net nebandžiau.
-Nori?
-Nežinau...
-Leisk man atimti tavo rūkymo nekaltybę.-nusišypsojau.
Ištiesiau jam cigarečių pakelį ir jis drebančiomis rankomis išsiėmė vieną cigaretę. Pasiėmęs žiebtubėlį atkartojo mano judesius ir įtraukė kartaus dumo. Sukosėjo, kas privertė mane nusijuokti.
-Priprasi.-pasakiau.
-Jau beveik pripratau.-atsakė jis.-Iš kur jų galėčiau gauti daugiau?-pasakė paduodamas man pokelį.
-Paprašysi,duosiu. Greit privažiuos sunkvežimis su cigarečių siunta. Ten jų pasirinkimas didelis. Galėsi nusileist ir pasiimti kokių nori, arba palaukti ryto, nes vistiek visi blokai bus skaičiuojami rūsyje. Nueisi su manimi ir pasiimsi kelis.
-Ačiū.
-Neturi už ką dėkoti.

Likusį budėjimo laiką buvome tyloje. Tada aš jam liepiau eiti išsimiegoti, nes ryt keliausim prie Senojo Centro. Aš toliau ramiai stovėjau ant stogo.

Budėjimui pasibaigus nuėjau į rūsį pažiūrėti, ar didelę siuntą atvežė šianakt. Atidariau rūsio duris ir paklausiau;
-Kur cigaretės?
-Mus apgavo.-pasakė Kalebas.
-Kaip?
-Neatvežė. Kalebas sužeistas.
-Kur jis?
-Jam viskas gerai. Jam peršauta koja, bet dabar jis guli savo kambaryje ir yra stebimas.
Susiėmiau už galvos ir nužvelgiau rūsį.
-Kiek jiem sumokėjai?!-paklausiau Luko.
-15 000$.
- Už ką šitiek paklojai?!
-Sakė, kad aukščiausios kokybės tabakas ir sunkvežimis didelis. Atvažiavus sunkvežimiui atidarėme duris ir radome dėžę, adresuotą tau.
-Kur ta dėžė?
-Nunešiau į tavo kambarį. Suėmėm vairuotoją, bet iš jo jokios naudos. Jam buvo patikėtas sunkvežimis su neaiškiu kroviniu ir nurodytas kelias. Ir jis nemeluoja.
-Nužudykit jį. Niekas negali žinoti, kad čia apsilankęs žmogus išėjo gyvas. Kitą siuntą imsim iš patikimesnių, gal net Boso mėgstamiausių pakalikų. Kiek atsargų turim?
-156 blokai po 25 pakelius. Užteks visiems rūkantiems iki mėnesio pabaigos.
-Einu į kambarį.-pasakiau ir išėjau.

Atsidarius kambario durims atkreipiau dėmesį į didelę, šviesių medienos lentų dėžę. Kiek dvėjojau apie dėžės atidarymą, bet galiausiai išsitraukiau iš diržo peilį ir atidariau dėžę.
Atidarius radau daug suplėšytų popierių. Tų, kurie apsaugo dūštančius daiktus. Tai buvo seni sukarpyti laikraščiai. Neatkreipiau dėmesio į juos, tiesiog pradėjau sklaidyti lapukus ieškodama kažko. Tada užčiuopiau kažkokį didelį voką. Dar kiek pakapščiusi popierių krūvą ištraukiau išsipūtūsį laišką. Atidariau jį ir išėmiau lapelį, palikdama vis dar pilną voką ant lovos. Išlankščiau lapą ir pradėjau skaityti.

MGG,
Ar kada pagalvojai, kokia praeitis buvo prieš avariją? Turbūt tikrai mąstei apie tai. O ar žinai, kad esi ne vienintelė Grad'ų palikuonė?
O žinai, kad vienas daiktas gali grąžinti tūkstančius prisiminimų?
Pabandyk.

Paėmiau į rankas voką ir iš jo ištraukiau tamsiai mėlyną skarelę.
-Mirties diena...-sušnibždėjau sau po nosimi.

-Aš šiandien turiu vykti su Luku pas Dereką.-zyziau mamai,rišdamasi tamsiai mėlyną skarelę ant kaklo .
-Ne! Tu važiuoji pas senelę!
-Kodėl?!
-Nes tu esi jos anūkė!-rėkė ant manęs tėtis.
-Tai nereiškia, kad turiu vykti pas ją kiekvieną savaitgalį! Aš lieku su Luku!
-Ne! Tu keliauji su mumis.

Buvau prievarta įsodinta į automobilio galą. Peržvelgiau namus ir netoliese esantį mišką. TAI TAIP NETEINIGA. Prabilo mano juodoji pusė.
-Nebūk pikta!-šūktelėjo už vairo sėdėdamas tėvas.
-Neaiškink..!-pasakiau.
-Nedrįsk kelt balso prieš mane! Tu neraliuota velnio išpera!
-Tai jau dabar ir išpera?! Aš suknistai noriu būti namuose su Luku, o jūs man neleidžiat ramiai gyventi.!!
-AR TAIP SUNKU NUVAŽIUOTI PAS SENELĘ?!-šaukė tėtis.
-Kodėl aš turiu ten važiuoti?! Juk praeitą savaitę matėmės!
-Tu esi mano DUKRA ir TU KLAUSAI ką aš tau sakau!
-Koks skirtumas, aš tavo dukra, ne dukra...vistiek visi šoka pagal tave.
-AH tu mažvaike!!!-tėvas paleido vairą ir puolė mane, o tada smūgis ir tamsa...

-Kelitės kalės!-išgirdau ausis spengiantį balsą.-Turite dvi minutes atsistoti!
Nusprendžiau paklausyti ir atsistojau. Pradėjo mirguliuoti akyse, bet po to nustojo.
-Šita drąsi...-pasakė vienas vyras kitam.
-Ji man.-atsakė kitas.
Apsidairiau aplinkui ir pamačiau daug merginų, gulinčių ant žemės ar dar kur nors.
-Greičiau suskės! KELKITĖS!!!
Po šiek tiek kėlėsi viena po kitos merginos, apsirengusios keistai. Juodi iššaukiantys drabužiai, aukštakulniai. Tada pažiūrėjau į save... aš ir apsirengus taip pat.
-Kur Grėjus?-paklsausė vyras kito.
-Aš čia!-sušuko, tikriausiai Grėjus.
-Štai ir jos.-pasakė vienas.
-Matau, Alekai. Ne durnas. Kuri iš jų pabudo pirma?
-Ši.-įbedė pirštu į mane Alekas.- Bet ją pasiimė Zakas.
-Ji mano, gali apie ją nesvajoti.-Pasakė Grėjus.-Ateik čia, gražuole.
Nedrąsiai priėjau prie juodai apsirengusio raumenų kalno.
-Padarykit jas kaip visada. Einam, gražuole. Parodysi ką moki.

Pasileidau tamsiu koridoriumi vedama Grėjaus. Girdėjau keistus garsus iš, kaip spėju, žemutinio aukšto.
-Gražuole, eime į apačią. Pasakysiu vaikinams, kad patylėtų. Tada eisim į mano kambarį.
Jis nusileido su manimi į rūsį. Dar meatvėrus durų jaučiau prakaito kvapą. Grėjus atidarė duris ir sušuko:
- Tylos padugnės! Jus sutvarkys kiti gaujininkai, taigi užtilkite!
-Mey?-išgirdau iki kaulų pažystamą balsą.
-Lukai?!-pasakiau.
-Kaip miela...-numykė Grėjus.- Tylėkit abu. Čia santykiai griežtai draudžiama. Juo labiau, kai ji mano.
-Nedrįsk!-užrėkė ant jo Lukas ir jį užsipuolė.

Viltis