30 boys And 15 Girls(BAIGTA)

16 dalis

Pabundu tamsiame kambaryje. Nieko nematau, tik jaučiu grandines aplink mano kojas ir rankas. Gražiausia.
-Psst?-bandau kažką prisišaukti kambaryje, bet tuščia.

...

Sėdžiu. Sedžiu. Po velniais! Nieko nesigirdi, nieko nevyksta tik mano rankos tuoj nukraujuos ties grandinėmis. Užknisa. Ir dar tamsu...
Išgirdau durų rakinimą. Iš garso supratau, kad durys iš plieno, tad pabėgt nepabėgsiu.
-Na štai ir pabudo mažoji kalytė.-išgirdau siaubingai skardų vyro balsą.
-Iš kur žinai kas aš?-paklausiau šnabždėdama. Tiesiog nebuvo jėgų kažką daryti.
-Tikrai nepameni?

Negali būti...tik ne...tik ne jis.... jis negali būti gyvas...ne....ne....ne... o gal...o gal taip..?netikiu...negali būti kad tai jis.
-Kaip tu gali būti gyvas?-paklausiau.
-Užsakiusi žmogžudystę niekada negali būti tikras, kad žmogus miręs.

-Turi jo atsikratyti.-paliepiau vaikinui paduodama šito slunkiaus snukio nuotrauka.
-O tu būsi...-numykė žudikas.
-MGG, Viskonsino gaujos Bosė.-pasisakiau.
-Bus padaryta. Panele MGG.
-Jokių formalumų. Tiesiog užmušk jį ir atsikratyk jo kūnu.
-Būtinai.

-Juk jis tave partrenkė automobiliu ir išvežė į miškus!-užrėkiau ant subingalvio.-Kaip tu stovi čia?
-Stebuklas. Negaliu atsidėkoti Bosui, kad mane išgelbėjo.
-Bosas? Jis tave išgelbėjo?
-Ir ne tik... jau nebeesi jo dešinioji, dabar aš jo geriausias draugas.
-Netikiu!-užrėkiau ant jo.
-Tokia tiesa.
-Anksčiau ar vėliau mano gaujininkai jus ras!
-Jau geriau greičiau, nes nemanau kad išgyvensi tai, ką mes tau paruošėm.

Ir durys užsitrenkė...

《PO LABAI ILGO LAIKO》

Vėl durų rakinimas. Vėl jis ateis. nenoriu matyti jo sušikto veido.
Atsidarius durims mane pasitiko akinanti šviesa...
-Mey?-išgirdau iki kaulų pažįstamą balsą.
-Lukai?-išlemenau.-Ką čia veiki?
-Manai sunku atsekti tave su telefonu?-sarkastiškai nusijuokė jis.
-Dabar ne laikas juokams. Kiek jūsų čia?
-Visi. Niekas nepasiliko.
-Net būdėt?
-Jo.
-O kad jei ten kažkas įsilauš?
-Juk yra signalizacija.
-Tiek iš jos ir naudos...turi man ginklų?
-Žinoma.
Kol Lukas mane mėgino išlaisvinti, aš apipyliau jį klausimais.
-Pakrikšyjot juos?
-Ne, kai tik sužinojom, kad tavęs nėra,visi puolėm tavęs ieškoti. Net ir pasiųsti myriop čia.
-Tikiuosi nebevartoji?
-Nebe. Ačiū mūsų gaujos seselei. Ne veltui tu ją paskyrei.
-Žinoma.
-Viskas. Baigiau.

Man išsilaisvinus Lukas padavė ginklus ir abu išėjome iš kambario. Koridoriuje girdėjosi šūviai ir vaikinų rėkimai. Tai taip neteisinga. Kodėl tai suknistai vyksta?
-Žinai kad jis gyvas?-net nepažiūrėdama tėškiu Lukui.
-Kas?
-Nebepameni?"gražuole...einam, parodysi ką moki"?
-Šūdžius.-nusikeikė Lukas.-Jis tave skriaudė?
-Ne...bet būtų, jei ne jūs. Ačiū.
-Dėkok ne man,o Jazz.
-O prie ko čia jis?-susinervinusi paklausiau.
-Jei ne jis ir jo ieškojimas tavęs, mes turbūt dabar žudytumėm naujokus.
-Kodėl jis manęs ieškojo?
-Paklausi jo pačio.

Priėjome kažkokias duris, už kurių girdėjosi riksmai ir šaudynių garsai.
-Kur mes? -paklausiau Luko.
-Niujorke.
-Ką?!
-Nežinau kuo buvai svaiginama, bet jie nuo Viskonsino tave atgabeno čia. Čia apleistas žaislų fabrikas. Sprendžiu iš lėlių visuose kambariuose.

Tik dabar pastebėjau kad aplink žiūri į mus visokios lėlės stiklinėm ar dar kokiom nors akim.
-Čia pagrindinis kambarys, kuriame skūros atkreipdinėja dėmesį. Tikriausiai mums liko nedaug laiko, žinant jų sugebėjimus. Paeisi kiek šiuo koridoriumi,-įnirtingai demonstruoja jis.-Ir dešinėje pusėje bus išėjimas.
-Bet...-mikčiojau.-Aš nenoriu išeiti. Aš noriu jums padėti.
-Mes nežinome ką nešioja tavo kraujas po kūną. Tu tiesiog gali atsijungt bet kurią minutę. Be to tavo rankos kraujuoja.

Galiausiai pasidaviau ir nubėgau nurodytu keliu tolyn. Lukas liko saugoti išėjimo iš pagrindinio kambario, kad niekas neužsinorėtų patikrinti, ar aš vis dar kankynėje.
Priėjau dvi duris. Vienos buvo dešinėje pusėje, pro kurias liepė eiti Lukas, o kitos-kairėje. Kairėje pusėje esančios durys atkreipė mano dėmesį. Priėjau arčiau ir išgirdau Janson ir dar kažkieno balsą. Vyro balsą. Žodžiai buvo neaiškūs, bet iš balsų tonų galėjau spresti, kad pokalbis ne kažką...
Kadangi mėgstu spektaklius, garsiai atidariau duris ir sulaukiau vyrų dėmesio. Kambaryje buvo blanki švieselė, todėl atpažinau tik stovintį Jazz. Viduryje kambario stovėjo stalas, prie kurio sėdėjo šiek tiek apkūnus vyras.
-Na štai ir mano žavioji Megan.-prabilo nepažįstamasis.
-Kas tu?-stengiausi ignoruoti šalia manęs stovintį Janson.
-Negi nepameni, MGG?
-Bose.-sumurmėjau.
-Ne tik.
Vyras pakilo nuo kėdės ir keliavo manęs link. Atsitraukiau per žingsnį ir galiausiai blankiai šviesai apšvietus jo pliką galvą supratau kas jis.

Viltis