30 boys And 15 Girls(BAIGTA)

EPILOGAS

《Prieš krikštynas》

-Kvietėt?-į mano kambarį įėjo Jazz.
-Taip, Janson.-pasakiau ir nuėjau prie spintos juodos suknelės. Tos, su kuria buvau krikštyjama aš.
-Kuo galiu padėt?
-Turiu klausimą.
-Taip.
-Pasakyk man.-nusivilkau viršutinius drabužius ir likau su apatiniais. Nusisukau ir apsivilkau suknelę.Niekada to nesigėdiju. Patraukiau plaukus nuo nugaros ir Janson, lyg supratęs atėjo ir pradėjo užseginėti mažas sagutes nugaroje.-Bosas tave atsiuntė čia mane nužudyti. Kas pasikeitė, kad aš gyva?
-Nes atvykdamas čia,-sako jis vis dar segiodamas mano suknelę.- Maniau kad turiu reikalą su kažkokia juoda varna, kuri tik nurodinėja ką daryti, o pati nesugeba pasirūpinti savimi.
Bet...kai atvykau čia ir...pamačiau tave, dingo noras ir prievolė paklusti Bosui.
-Ir kuo aš gi kitokia?-susirūpinau.
-Niekuo, tačiau ir viskuo. Prieš atvykdamas čia nusiteikiau, kad nebus lengva, nes juk čia...Viskonsino gaujoje mirštama kiekvieną dieną po truputį. Lieka tik stipriausi.

Abu užtilome. Nelaikau šito pasiteisinimu, bet iš dalies su juo sutinku.
-Žinau,kad smarkiai rizikuoju savo gyvybe,-sako Jazz vis dar segiodamas mažas sagutes nugaroje.-Bet privalau tai padaryti.
-Padaryti ką?-atsisukau.
-Šitai.-tarė jis ir priglaudė savo lūpas prie manųjų. Mano rankos automatiškai atsirado ant jo kaklo, o jo rankos suėmė mano veidą. Keista, bet nepamirštama akimirka. Pritrūkę oro atsitraukėme, bet aš nepatraukiau rankų nuo jo kaklo.
-Atsiprašau.-vos girdimai pasakė jis ir nuleido žvilgsnį žemyn. Aš švelniai suėmiau jo smakrą ir kilstelėjau, kad jis žvelgtų į mane.
-Daugiau niekada neatsiprašinėk už tobulas akimirkas.-pasakiau ir jį pabučiavau. Tai tikrai nėra būdinga man, bet neįmanoma atsispirti tokiam gražiam vaikinui šalia savęs.
Atsitraukėme vienas nuo kito ir Janson sako man:
-Aš turiu eiti. Po valandos krištynos.
-Taip...gerai.

Jazz išėjus negalėjau suprasti, kas ką tik nutiko. Priliečiau pirštais savo lūpas prisimindama tobulą Janson lūpų skonį. Negaliu patikėti. Tai įvyko.

...

Dabar stoviu rūsyje ir laukiu kol visi nutils. Niekada neminėjau, bet vienam rūsio kampe yra nedidelė pakyla, kuri naudojama krikštynų ceremonijai ir kitoms šventėms, pavyzdžiui, gimtadieniams.
-Tylos.-atsistojusi ant pakylos sušunku.-Šiąnakt yra įpatinga naktis, visi ją įsimins kaip 13-osios laidos vaikinų krikšynomis. Senieji gaujininkai jums į rankas pribers pelenų, kurie yra senųjų Viskonsino gaujos vadų pelenai. Pelenus suberkite į kairę ranką, o dešinę ranką pridėkite prie krūtinės. Kartokite, ką pasakysiu.

Kol vaikinams beriami pelenai,apibuntuotomis rankomis išsitraukiu raštą, kuris surašytas dar prieš man čia patekus. Jame surašyta priesaika ir taisyklės, gyvavusios ilgai. Dabar mes kai ką pakeisime.
-Pasiruošę?-klausiu. Kai sulaukiau atsakymo pradėjau skaityti.-Nuo šiol aš priklausau Viskonsinui.-kartojimas.-Ne tik gimimo vieta, bet ir tarnyste.-kartojimas.-Ginsiu šį miestą.-kartojimas.-nesvarbu, mirsiu ar ne.-kartojimas.-Prisiekiu laikytis Viskonsino gaujos taisyklių.-kartojimas.-Ir atsiduodu šiai gaujai savo siela.-kartojimas.-Dabar,-sakau.-pelenus meskite į viršų.

Kaip liepiau, taip ir padarė. Tai atrodė nuostabiai. Jie juokėsi. Šypsojosi. Elgėsi lyg vaikai, gavę saldainį.
-Sveikinu jus.-sakau.-Bet ši naktis įpatinga ne tik tuo. Šiąnakt atsisakysime daug taisyklių, kurios metai iš metų buvo klaidingos. Atsisakome taisyklės slapstytis. Atsisakome taisyklės nebendrauti su šeimos nariais. Atsisakome taisyklės nebendrauti su draugais. Atsisakome taisyklės neturėti santykių tarp gaujininkų.-žvilgtelėjau į Jazz, kuris išsišiepė iki ausų.-Atsisakome taisyklės visą parą sėdėti šiame pastate. Esame laisvi, todėl turėtumėme elgtis kaip laisvi. Viskas aplink keičiasi, tik mes liekam tokie patys. Tad metas laužyti taisykles ir elgtis taip, kaip mums patinka. Nuo dabar viskas pasikeis. Nebeliks senųjų namų, senųjų laikų, senųjų mūsų.

Visi pradėjo šūkauti pritardami. Akies krašteliu pastebėjau Janson, kuris nenuleido akių nuo manęs. Nusileidau nuo pakylos ir priėjau prie jo.
-Koks jausmas kai esi nebe naujokas?-paklausiau.
-Tobulas. Bet dar tobulesnis dalykas yra šis.-jis priėjo prie manęs ir įsisiurbė man į lūpas.

Gana tokio gyvenimo, uždarytų jausmų, slapstymosi nuo dienos šviesos...naujas gyvenimas mano rankose. Nesvarbu, kiek kartų žmonių krauju perlietos.

Pabaiga

PADĖKA
Net neįsivaizduoju kaip reikia rašyti padėkas, bet jaučiu, kad privalau tai padaryti. Dėkoju savo draugams, kurie palaikė mane net tada, kai buvau nusprendusi šią istoriją nutraukti visiems laikams. Dėkoju savo šeimai, kuri neatėmė mano telefono kai rašiau šią istoriją naktimis. Bet labiausiai dėkoju jums- skaitytojoms. Jūs palaikėte mane, neapleidote net ir po ilgų pertraukų. Manau tai yra svarbiausia. Negaliu apsakyti, koks jausmas yra pabaigti tai, ką norėjai užbaigti vidury darbų. Taip, buvau nuleidusi rankas, bet tada suvokiau, kad jei rašyti apie Megan gyvenimą nustosiu, niekas nesužinos,kaip baigiasi žudikės gyvenimas.

AČIŪ

Visą likusį gyvenimą dėkinga

❤❤❤

Viltis