30 boys And 15 Girls(BAIGTA)

3 dalis

Vaikščiojau prie vaikinų miegamojo rankose laikydama po ginklą. Mus buvo kartą užpuolę vagys, bet greitai su jais susitvarkėme. Policija dar nė karto mūsų nepagavo. Tai per daug slapta. Kilus grėsmei turime Centrinę stotį Meksikoje.

Staiga vaikinų miegamojo durys prasivėrė ir aš nieko nelaukusi nusitaikiau į nepažystamąjį. Menka šviesa neatskleidė jo veido.
- Kas tu?-tvirtu balsu paklausiau paslaptingojo. Iš sudėjimo jis atrodė kaip Jazz, tik kitokia šukuosena ir ūgis.
- Aš Logan.-išgirdau drebantį vaikino balsą.- Aš tik ieškau dušo.
- Po antros nakties vaikščioti draudžiama. Nebent eini į budėjimą ar susitikimą.-paaiškinau nenuleisdama ginklo.
-Aš atsiprašau. Nežinojau apie tai. Mums nepasakojo tokių taisyklių gaujos nariai.
-Dušas trečios durys kairėje, trečiame aukšte. Kai susitvarkysi nusileisk į rūsį.
-Gerai.

Vaikinui dingus iš akių nuskubėjau pas Luką prie kamerų. Įėjusi į kambarį jis atsisuko į mane su iškrypėliška šypsena ir tai rodė tik vieną.
-Viską matei?-paklausiau Luko.
-Kaip gi kitaip. Informuosiu apsaugas kad prie rūsio nesiartintų. Reikės mano pagalbos?
-Ne nereikės. Matau turi darbo čia.
-Zakas mane ateina pavaduoti iš lauko. Eisiu su tavim, dėl viso pikto.
-Kas jau kas, bet man nieko nenutiks. Na nebent nuspresiu jį kankinti ir man prireiks pagalbos.
-Aš eisiu.
Neturėdama kur dėtis sutikau. Nusileidę žemyn laukėme Logan rūsyje sėdėdami prie stalo ir rūkydami. Galiausiai išgirdome...beldimą? Su Luku pradėjom žvengt. NAUJOKAI... Lukas nelaukęs liepė įeiti. Šviesai jį apšvietus pamačiau gražų, raumeningą ir stiprų vaikiną. Jo tamsūs plaukai buvo trumpi ir gražiai sugulę ant kairio šono. Na... tikrai ne žudymo mašina...ir ne tvirkintojas... bet visgi patrauklus vaikinas.Lukas nustebęs atsisuko į mane ir paklausė:
- Kuo mes taip nusikaltom Bosui, kad mums siunčia nei tvirkintojus, nei žudikus?
- Matyt geriausius jau atidavė...-nusišypsojau jam.-Taigi... Logan...prisėsk.
Logan atsisėdo prie manęs. Jis buvo taip arti,kad galėjau matyti ašaras jo akyse dėl cigarečių dūmų.
-Matau kažko nori paklausti.-už manęs atsistojęs rėžė Lukas.
-Kas čia per vieta?-paklausė Logan.
- Į tokius klausimus neatsakinėjame.-atrėžė Lukas.
-Kas jūs?
-Į tokį klausimą atsakymo nėra.
-Ar mes čia ilgam?
Jau Lukas norėjo kažką dėbtelt Logan, bet aš iškėlusi ranką jį sustabdžiau.Pasilenkiau prie Logan ir išrėžiau;
-Iki gyvenimo galo. Kas pateko į Viskonsino Gaują...tas laimingiausias žmogus pasaulyje. Jei žinoma išgyvena.
Pastebėjau baimę jo akyse. Tai mane nuvylė. Nors nesitikėjau kario iš jo.
-Kodėl mane pasikvietėt?-galiausiai paklausė.
-Kad išsiaiškintume apie tave. Kas tu?-paklausė Lukas, padėdamas vieną koją ant tuščios kėdės.
-Logan Herroin Lou.
-Graži pavardė, Herroin,-užsisvajojusi pasakiau.-Pasakyk atvirai. Ar tu dabar bijai?
Stengiausi jį dar labiau įbauginti ir prisipažinsiu, man sekėsi. Herroin'o akys blizgėjo iš baimės man.
-Šiek tiek.-stengėsi atsakyti, bet jo balsas to praktiškai neleido.
-Kodėl bijai?!-užsipuolė jį Lukas. Aš atsistojau prie jo ir padėjau savo rankas amt jo pečių. Tai ne poros gestas. Mes tik DRAUGAI ir GAUJININKAI.
-Nežinau.
-Negali būti kad nežinai!-rėkė ant jo Lukas ir rengėsi jį primušti bet aš jam neleidau. Jis atsisuko įtūžio pilnomis akimis ir aš tesugebėjau ištarti tylų ramiai.
-Atsakyk.-paliepiau.-Kodėl bijai?
-Nes pirmą kartą matau šią vietą, pirmą kartą matau smurtą ir turbūt pirmą kartą matau tokius žiaurius žmones.- su dar didesnėmis baimės akimis išpyškino Logan.
-Mums tikrai Bosas pagailėjo normalių žudikų.- susimąsčiau ir atsitraukusi nuo Luko atsisėdau ant kėdės.-Kiek valandų,Lukai?
-05:15
-Greit ateis Jazz. Laisvas, Logan.
Išėjus Logan atsipūčiau ir pasiimiau cigaretę. Ištiesiau cigarečių pakelį Lukui ir jis su malonumu jį paėmė.
-Kas tas Jazz?-paklausė Lukas manęs.
-Toks keistas drąsuolis.-nusijuokiau.-Prieš budėjimą užsukau pas bernelius patikrinti ką jie veikia. Jie ant tiek pletkino, kad galvojau mirsiu iš juoko. Aišku aš nebūčiau aš jei neužvirčiau košės ar sukelčiau skandalo. Bet va išlindo Jazz su savo priekaištavimais ir kaprizais tai pakviečiau ateit. Manau jis, puikus gaujininkas pakeisti vieną mūsiškių.
Lukas susiraukė. Matyt pagalvojo apie jo pašalinimą ar dar ką nors.
-Ir kas gi skris iš čia?-sukluso.
-Manyčiau, seniausias iš mūsų arba silpniausias.
-Zakas? Juk jei ne jis, tu dabar būtum...
- Kas? KALĖ? Žinau. Bet jam jau beveik 50, jis ir taip jau ilgai išsilaikė. Nežadu jį išmesti kaip šunį, bet manau jis greit pats prašys, tai ir pakeisim.
-Kodėl tu tokia žiauri?
Atsistojau ir priėjau prie jo, pastebėdama rudą plauką ant jo peties.
- Gyvenimas mane išmokė būti žiauria. Niekas kitas.
-Tik nepasiusk...Ar tu vis da-...
Luką pertraukė įėjęs Jazz. O jis stiprus. Na bent jau nesibeldžia.
- Sveiki?-pasakė jis, nors tai skambėjo kaip klausimas. -Kvietėte?
- Sveikas, Jazz.-pasakiau.-Sėsk.
Jis atsisėdo ten, kur sėdėjo Logan.
- Nu tai ko reikia?-paklausė Jazz manęs.
- O šitas geras...-pasakė Lukas. - Jau galiu įsivaizduot jį...
- Tylėk!- užrėkiau. - Taigi Janson...

Viltis