Ji yra Zoja. Jos tėvai ją paliko kaip jai buvo 9 metai. Dabar Zojai yra 16 ir ji gyvena su savo vyresniuoju broliu - Luku. Zoja neturi draugų, visą gyvenimą gyvena užsidarius. Nors ji ir graži, ji mokykloje patiria smurtą ir patyčias.
Bet vieną di...
Šita dalis skirta Kamilerekaviit. Esu labai dėkinga, kad skaitai mano istoriją ir netingi pakomentuot ar votint. ❤❤❤
Buvo tikrai noras turint ją, nes man atrodo ši istorija lėkšta. 🙀🙀
Žinau, kad daug kas net neskaito mano paryškintų žodžių... bet vis tiek visus jus myliu, kurie skaito mano istoriją❤❤❤
😂😂Nepykit už klaidas.😂😂 💙💙💙LUV U ALL💙💙💙
Aš net neįsivaizduoju kur esu. Po kiek laiko supratau, kad aš esu ligoninėje.
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Kažin ar broliui viskas gerai? Bet kodėl atsimenu tik tiek, kad ėjau su sesele. Daugiau nieko.... Kažkas pravėrė duris. Už jų pasirodė Chris. Pamatęs mane nusišypsojo.
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
- Labas, miegančioji gražuole, - prisėdo šalia. - Labas, - ištariau tokiu klaikiu balsu.... atrodė kaip mane būtų smaugę, vėliau perrėžė gerklę ir pervažiavo ją sunkvežimiu, Tarp mūsų stojo nemaloni tyla. - Kaip Lukas? - pasiteiravau. - Jam viskas gerai. Operacija pavyko tik tavo dėka, - nusišypsojo savi tobula šypsena... - Kiek laiko aš čia? - nuleidus akis paklausiau. - Tris dienas. Jau eina ketvirta. Tau paėmė daug kraujo... net stebiuosi, kad nenualpai, - jis kalbėjo ir žiūrėjo man į akis. Jis lėtai pradėjo artėti mano lūpų, bet per palatos duris įsiveržė Peitė, Heilė, Kelė, Vaidas, Bredas, Mantas ir Džeikas. Chris tik šyptelėjo ir išėjo iš palatos. - O Dieve kaip aš tavęs pasiilgau, - Peitė staigai atsidūrė prie manęs ir apsikabino. Visi kiti padarė tą patį. - Gerai. Užtenka. Jūs taip spaudžiant, kad iš manęs liks tik šakaliukas, - nusijuokiau. - Kaip aš tavęs pasiilgau, - apsiverkė Peitė. - O aš visų jūsų pasiilgau, - apsiašarojau. - O kaip aš? - išgirdau prie durų balsą. Atsisukus pamačiau Luką su ramentais. Nors ir neturėjau daug jėgų vis tiek pribėgau prie jo ir apsikabinau. - Daugiau niekad taip negąsdink manęs, - jau žliumbdama pasakiau. - Juk aš kaip katinas. Turiu devynis gyvenimus, - nusijuokęs ištarė. - Prižadėk, kad manęs nepaliksi, - dar labiau suspaudžiau jį savo glėbyje. - Prižadu, jei tik manęs nesilaužysi ši taip spausdama, - nusijuokė.
